Sengoku laikotarpis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sengoku laikotarpis arba Kariaujančių valstybių laikotarpis (戦国時代 Sengoku jidai) buvo socialinių neramumų, politinių intrigų ir nesiliaujančių karų laikotarpis Japonijos istorijoje, trukęs nuo XV a. vidurio iki XVII a. pradžios.

Nos Ašikagų šiogūnatas išlaikė Kamakuros šiogūnato ir įvedė karių vyriausybę, pagrįstą tomis pačiomis ekonominėmis teisėmis ir pareigomis, įkurtą dar Hōdžō klano su Goseibai Šikimoku 1232 m., jis nesugebėjo išlaikyti daugumos daimių, ypač tų, kurių valdos buvo toli nuo Kioto, ištikimybę. Dėl prekybos su Kinija vystėsi ekonomika, didėjo pinigų vartojimas, atsirado turgūs ir prekybos miestai. Dėl to ir dėl pažangos žemės ūkyje atsirado didesnis autonominės valdžios troškimas visuose visuomenės sluoksniuose. Nuo XV a. pradžios badas ir žemės drebėjimai sukeldavo valstiečių maištus, kuriems nepatiko mokesčiai ir skolos.

Ōnin karas (14671477 m.), kurio prielaidose buvo ekonominis skurdas, o priežastis nesutarimas dėl šiogūno įpėdinio, laikomas Sengoku laikotarpio pradžia. "Rytinė" Hosokava klano ir "Vakarinė" Jamana klano armijos 11 metų kovojo aplink Kiotą, o vėliau konfliktas išplito į kitas provincijas.

Po pusantro šimtmečio trukusios suirutės Oda Nobunaga beveik suvienyjo Japoniją, bet 1582 m. jį išdavė generolas Akeči Micuhide. Taip atsirado galimybė Tojotomi Hidejoši, kuris iš pėstininko tapo vienu patikimiausių Nobunagos generolu, tapti ir jo įpėdiniu. Hidejoši sutramdė likusius daimius ir nors negalėjo tapti šiogūnu dėl žemos kilmės, valdė kaip Kampaku.

Kai jis mirė nepalikęs suaugusio įpędinio, vėl kilo politinė nesantaika, kuri baigėsi Tokugava Iejasu iškilimu. Iejasu įkurtas šiogūnatas išliko iki Meidži restauracijos 1868 m.