Tojotomi Hidejoši

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Tojotomi Hidejoši
jap. 豊臣 秀吉
Toyotomi hideyoshi.jpg
Gimė: 1536 m. vasario 2 d.
Mirė: 1598 m. rugsėjo 18 d. (62 metai)
Tautybė: japonas
Tėvas: Kinošita Jaemon
Veikla: svarbus Sengoku daimis
Commons-logo.svg Vikiteka: Tojotomi HidejošiVikiteka

Tojotomi Hidejoši (豊臣 秀吉, 1537 m. vasario 2 d. – 1598 m. kovo 26 d.) – antrasis Japonijos suvienytojas, žymus karys, generolas, feodalas, samurajus, politikas bei strategas. Gyvenęs Sengoku laikotarpiu. Tojotomi Hidejoši buvo Oda Nobunagos įpėdinis.

書.svg
Straipsnyje yra japoniškas tekstas.
Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.

Vardo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tojotomi Hidejoši tikrasis vardas buvo Hijošimaru Kinošita. Vėliau jis buvo pakeistas į Tokičiro Kinošita. 1562 m. jis dar kartą pasikeitė savo vardą į Hidejoši, o 1573 m. – pavardę į Hašiba. Pagaliau 1587 m. jis buvo paskirtas ministru ir jam buvo suteikta Hidejoši pavardė. [1]

Ankstyvieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie Hidejoši gyvenimą iki 1570 m. nėra labai daug žinoma. Jis gimė 1537 m. Nakamuroje, Ovari provincijoje (dabar Aiči prefektūra) ir priklausė Oda klanui. Hidejoši nėra kilęs iš samurajų giminės. Jis buvo valstiečio kareivio Kinošita Jaemon sūnus, kuris tarnavo Oda Nobuhige – Oda Nubonaga tėvui. Būdamas dar berniukas, Hidejoši paliko namus ir iškeliavo į Totomi provinciją (dabar Šidzuoka prefektūra) ir ten tapo vasalo pažu. Tačiau jis greit grįžo namo ir pradėjo savo karjerą. Nepaisant Hidejoši valstietiškos kilmės, pagaliau jis tapo vienu iš labiausiai išskirtinių Oda Nobunagos generolų. [2]

Kelias į valdžią[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1557 m. Hidejoši prisijungė prie Oda klano ir tapo tarnu. Tačiau dėl savo linksmo būdo, taktiškumo ir intelekto jis greitai buvo paaukštintas iki samurajaus. 1558 m. Hidejoši susipažino su Oda Nobunaga, kuris greitai pamėgo Hidejoši ir praminė jį saru (beždžione).

Tuo metu Imagava Jošimoto, kuris valdė Mikava (Aiči prefektura) bei Totomi ir Suruga žemes (Šidzuoka prefektūra), su savo armija skynėsi kelią link Kioto. Tačiau jam kelią užtvėrė Nobunaga. Jošimoto buvo nugalėtas Okehadzama mūšyje (1560 m.), kuriame dalyvavo ir Hidejoši. Po šio mūšio Oda Nubonaga tapo vienu galingiausių generolų Sengoku laikotarpyje.

1564 m. Hidejoši vadovavo reidui, kurio metu buvo užimta Inabajama pilis. Po šio reido Oda Nobunaga paaukštino Hidejoši iki generolo pareigų.

1568 m., kai Oda Nobunaga pradėjo savo kampaniją, kurios tikslas buvo prijungti centrinę Japoniją, Hidejoši kovėsi daugelyje svarbiausių kovų. [1]

Iki 1573 m. Nobunaga nugalėjo du stipriausius feodalus ir stabiliai įsitvirtino centrinėje Honšiu. Taip Omi provincijoje esančios žemės buvo atiduotos Tojotomi Hidejoši. Jis tapo Nakahamos valdovu.

Generolo pareigos valdant Oda Nobunagai (1574-1582)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1575 m. Nobunaga buvo nugalėtas Mori Terumoto pajėgų Išijama Hongandži mūšyje, kuris vyko Osakos įlankoje. Norėdamas nugalėti Mori bazę vakarinėje Honšiu, Nobunaga ten išsiuntė dvi armijas. Nuo 1577 m. Oda Nobunagos paliepimu Hidejoši pradėjo vakarinės Japonijos dalies malšinimą.[1] Hidejoši užėmė strategiškai svarbią Himejama pilį (dabar vadinama Himedži).

1581 m. Hidejoši apsiautė ir užkariavo Tottori tvirtovę Inaboje (dabar Tottori prefektūra), kuri priklausė Mori Tecumoto. Po metų, pasinaudodamas neįprasta užtvindymo taktika, jis užėmė Takamacu pilį (dabar Okajama prefektūra). [1]

Po Oda Nobunagos mirties[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1582 m., po sukilimo, kuriam vadovavo Akeči Micuhide, Oda Nobunaga nusižudė.

Po jo mirties Hidejoši susitaikė su Mori Tecumoto ir pajudėjo į rytus, siekdamas atkeršyti. 1582 m. liepos 2 d. vykusiame mūšyje Hidejoši nugalėjo Micuhide Yamazaki.

Oda klano aukščiausių vasalų susirinkime Hidejoši teigė, kad Oda klano galva turėtų tapti Oda Nobunagos anūkas. Tačiau galingiausi Oda klano vasalai rėmė trečiąjį Nobunagos sūnų. 1583 m. vykusioje kovoje Hidejoši nugalėjo vieną iš šių vasalų ir privertė jį įvykdyti savižudybę.

A atkurta Osakos pilis buvo pastatyta Hidejoši didžiojo dondžono vietoje. Ikoninė pilis yra Osakos, kaip didelio miesto atsigavimo po Antrojo Pasaulinio Karo, simbolis.

Tais pačiais metais, užvaldęs dalį tvirtovių, Hidejoši pastatė Osakos pilį. Tuomet jis perėjo prie pagrindinio savo siekio – visos Japonijos užkariavimo ir suvienijimo po 200 metų pertraukos. Taip jis norėjo pabaigti Oda Nobunagos pradėtą darbą.[1]

Būdamas 45 metų amžiaus Hidejoši valdė Omi ir Harima, taip pat Jamaširo, Tamba (dabar Kioto prefektūra) ir Kavači (dabar Osakos prefektūra) provincijas. Tuomet, nugalėjęs Šibata Kacuie Hidejoši, aneksavo Ečidzen, Kaga ir Noto provincijas (dabar Fukui ir dalis Išikava prefektūros), taip pat Etčiu (dabar Tojama prefektūra) provinciją.

1584 m. jis priėmė susitarimą su Tokugava Iejasu, kuris rėmė Oda Nobukacu, Oda Nobunagos sūnų. Tuomet Hidejoši rankose atsidūrė visa Ki provincija (dabar Vakama prefektūra). Pasinaudodamas šia padėtimi, Hidejoši sunaikino organizaciją, kuri priklausė Džiodo šintoistų sektai.

1585 m. jis buvo paskirtas kampaku arba imperijos regentu ir galėjo įsakinėti visoms civilinėms ir karinėms pajėgoms imperatoriaus vardu.

1587 m. Hidejoši dar labiau išplėtė savo galios įtaką Kiūšiū ir užkirto kelią Šimadzu klano įsigalėjimui regione.

1578 m. liepos 23 d. Hidejoši išleido 11 punktų įsaką, smerkiantį krikščionybę ir draudžiantį atsivertimą į šią religiją.

1588 m. visi daimiai (vasalai Japonijoje) prisiekė būti ištikimi ir paklusti imperatoriui ir jo regentui Hidejoši. Tais pačiais metais Hidejoši surengė kardų medžioklę, kurios dėka jam pavyko sumažinti ginkluoto maišto galimybę. Taip pat jis atskyrė valstiečių ir karių sluoksnius. [1]

Kanto kampanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tojotomi Hidejoši Kaō (stilizuotas parašas)

Tojotomi Hidejoši bandymams užkariauti šiaurės rytų regionus kelią pastojo Hodžio klanas – vienas galingiausių karių klanų Sengoku laikotarpyje. Jie okupavo Kanto regioną. Hidejoši pavyko sutriuškinti Hodžio klano sąjungininkus ir užimti Odavara pilį. Odavara kapituliavo 1590 m. rugpjūčio 12 d., ir Kanto provincijos buvo pertvarkytos. Kad galėtų išstumti Iejasu iš Centrinės Japonijos, Hidejoši atidavė jam šešias Kanto provincijas mainais į Mikava, Totomi ir Suruga.

1591 m. Tojotomi Hidejoši sutriuškino ir užkariavo šiaurinę Honšiu teritoriją. Taip buvo įvykdytas karinis Japonijos suvienijimas. Visa šalies teritorija priklausė Hidejoši arba jam pavaldiems vasalams. Buvo įsteigta nauja feodalinės hierarchijos sistema.

Užkariavęs visą Japoniją, Tojotomi Hidejoši patikėjo patarėjo (kampaku) postą savo sūnėnui – Tojotomi Hidecugu. [1]

Invazijos į Korėją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp 1580 ir 1590 m., prašydamas leidimo Japonijos armijai saugiai pereiti Korėjos teritoriją, Tojotomi Hidejoši išsiuntė ne vieną pasiuntinį pas karalių Sondžo į Korėją. Hidejoši informavo Džoson karalių, kad jis planuoja užkariauti Kiniją ir Indiją. Tačiau karalius Sondžo į Hidejoši laiškus neatsakė.

Įgijęs valdžią visoje Japonijoje, Tojotomi Hidejoši pradėjo ruoštis Korėjos užėmimui. Jo galutinis tikslas buvo užkariauti Kiniją ir Filipinus.[1] Japonijos pajėgos buvo visiškai nepasiruošusios tokio masto planui. 1592 m. vasario mėnesį jis išsiuntė savo pirmą ekspediciją užkariauti Korėjos. 140 000 Japonijos armijos pajėgų kareivių ir 2000 laivų buvo išsiųsti į Korėją. Jie užpuolė Busaną, esantį pietrytinėje šalies dalyje. Per kelias savaites Japonijos armija nužengė iki sostinės Seulo. Karalius Sondžo pabėgo į šiaurę. Seulas buvo suniokotas ir apiplėštas. Iki liepos mėnesio Japonija užėmė ir Pchenjaną. Nors karas sausumoje geriau sekėsi Hidejoši, tačiau Korėjos laivynas buvo daug pranašesnis. Jų laivynas turėjo geresnę ginkluotę ir labiau patyrusius jūreivius. Taip pat korėjiečiai turėjo ir slaptą ginklą – šarvuotus laivus, vadinamus vėžliais, kurių negalėjo įveikti Japonijos laivyno patrankų sviediniai. Atkirsta nuo maisto ir ginklų resursų, Japonijos armija įstrigo kalnuose, šiaurinėje Korėjos dalyje. [3]

1592 m. rugpjūčio 13 d. Japonijos armija buvo nugalėta admirolo I-Sun-Šin Hansan-do mūšyje. Po šio pralaimėjimo Hidejoši įsakė savo likusioms pajėgoms pasitraukti iš kovos su Korėjos laivynu.

1593 m. sausio mėnesį Kinijos imperatorius, norėdamas padėti Japonijos armijos apsuptai Korėjai, į pagalbą išsiuntė 45 000 karių. Sujungę savo jėgas, kinai ir korėjiečiai išstūmė Hidejoši armiją iš Pchenjano. Japonijos armija buvo priremta prie sienos, jų laivynas nebegalėjo pristatyti reikalingų atsargų ir japonai pradėjo badauti. 1593 m. gegužės mėnesį Hidejoši pagaliau nusileido ir įsakė savo kariams grįžti atgal į Japoniją. Ši ekspedicija baigėsi be rezultatų. Tačiau Hidejoši vis tiek neatsisakė savo idėjos.

Po trumpalaikės taikos su Kinija, norėdamas užimti Korėją, Hidejoši pradėjo antrąją ekspediciją į šią šalį. Ji prasidėjo 1597 m. rugpjūtį. Tačiau ir šį kartą korėjiečiai ir jų sąjungininkai kinai buvo labai gerai pasiruošę atlaikyti Japonijos armijos puolimą. Jie sustabdė japonus Seule ir lėtai, bet užtikrintai išstūmė jų armiją atgal iki Busano. Tuo pat metu admirolas I Sun Šin pasiuntė savo karius, kurie vėl sunaikino atstatytas Japonijos laivyno pajėgas. [3]

Tojotomi Hidejoši užkariavimo ir imperijos planai žlugo 1598 m. rugsėjo 18 d., jam mirus. Savo mirties patale Hidejoši gailėjosi išsiuntęs savo armiją mirti svetimose žemėse. 

Administracinės inovacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viena pirmųjų taisyklių, kurią įvedė Hidejoši, norėdamas konfiskuoti ginklus iš ūkininkų, pirklių ir vienuolių, buvo katana kari (kardų medžioklė). Visi surinkti ginklai buvo išlydyti ir panaudoti statant budos skulptūrą. Taip pat įgyvendintas shiro vari planas – jo tikslas buvo sumažinti nereikalingų pilių kiekį Japonijoje.

Hidejoši griežtai atskyrė gyventojų luomus. Kariams, ūkininkams, amatininkams ir pirkliams leido gyventi skirtingose miestų dalyse, taip pasirūpindamas tvarkingu feodalinės visuomenės formavimusi.

Norėdamas paskatinti transporto plėtrą, jis pradėjo žemėtvarką ir panaikino kelių kontrolės punktus.

Buvo pradėtas plėsti mineralinių išteklių naudojimas, monetų gamyba, kuri skatino prekybos vystymąsi.[1]

Vėlyvieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paskutiniais savo gyvenimo metais, ypač nuo 1593 m. atrodė, kad Tojotomi Hidejoši prarado jį supančios realybės suvokimą. Didžiausias jo rūpestis buvo jo įpėdinio likimas. 1591 m. mirė Hidejoši sūnus Curumacu. Tuomet savo įpėdiniu Hidejoši paskelbė sūnėną – Tojotomi Hidecugu. Tačiau susilaukęs kito sūnaus – Tojotomi Hidejori, Tojotomi Hidejoši pradėjo įtarinėti, kad jo sūnėnas planuoja išduoti jo sūnų. Todėl Hidejoši įsakė savo sūnėnui įvykdyti nusižūdyti. [1]

Bijodamas dėl savo sūnaus ir įpėdinio ateities ir suprasdamas, kad jo sūnus yra per mažas prisiimti tokias pareigas, Hidejoši įkūrė tarybą – Gotairo. Tarybos nariams liepė prisiekti ištikimybę sūnui Hidejori ir valdyti kaip regentams, kol sūnus užaugs. Norėdamas užtikrinti ištikimybę Hidejori, Hidejoši siuntė auksą, šilką, kardus visiems svarbiems to meto politiniams veikėjams.

Taip pat Tojotomi Hidejoši pradėjo vis labiau baimintis dėl Vakarų šalių įtakos sprendžiant vidinius Japonijos reikalus. Ši situacija ypatingai paaštrėjo po 1596 m., kai ispanų laivas „San Filipe“ sudužo prie Japonijos krantų.

Suerzintas ginčų tarp jėzuitų ir pranciškonų, Tojotomi Hidejoši nuteisė 26 krikščionis mirties bausme. Jie buvo nukryžiuoti viešai ir vėliau pavadinti 26-iais Nagasakio kankiniais. Taip Hidejoši norėjo atgrasyti japonus nuo noro atsiversti į krikščionybę.

Tojotomi Hidejoši susirgo 1598 m. vasarą ir mirė tų pačių metų rugsėjo 18 d.

Iš rastų jo asmeninių laiškų galima matyti, kad Tojotomi Hidejoši buvo atviras ir švelnus žmogus. Taip pas jis pasižymėjo genialumu ir nepakantumu formalumams. Deja, nepasotinamas galios troškimas pasėjo daug siaubo paskutiniais Tojotomi Hidejoši gyvenimo metais.[3]

Kadangi Tojotomi Hidejoši kilo iš žemesnio sluoksnio, buvo teigiama, kad jis yra neraštingas ir nekultūringas. Iš dalies tai buvo tiesa, tačiau Hidejoši slaptai siekė mokslo ir žinių. Jis turėjo gabumų kurti poeziją, gerai pasirodydavo No spektakliuose ir stropiai mokėsi arbatos ceremonijos meno su mokytoju Sen Rikjū. Hidejoši pats rengdavo arbatos gėrimo ceremonijas, taip demonstruodamas savo įgūdžius.[4]

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1561 m. Tojotomi Hidejoši vedė samurajaus Sugihara Sadatoši dukrą – One. Tuo metu Hidejoši dar nebuvo toks galingas ir žinomas. One buvo pirmoji ir viena mylimiausių Hidejoši žmonų.

1585 m., kai Hidejoši buvo paskirtas imperijos regentu, One buvo priskirtas kitas – no mandokoro – titulas. Ji buvo viena iš artimiausių Hidejoši padėjėjų ir patikėtinių. Būdama samurajaus dukra, ji turėjo daug šeimyninių ryšių, kurie padėjo palenkti ne vieną įtakingą vasalą į jos vyro pusę. Kai kurie iš jų vėliau padėjo Hidejoši valdyti šalį kaip vyriausybės valdininkai. One patarinėdavo Hidejoši ir valdymo reikalais. Hidejoši rašydavo jai laiškus, norėdamas pasitarti dėl savo vykdomų politinių operacijų.

Nors Hidejoši ir mylėjo One, tačiau jai dažnai tekdavo varžytis su kitomis moterimis dėl Hidejoši dėmesio. Jis turėjo ne vieną sugulovę. One nesusilaukė Hidejoši palikuonių, buvo teigiama, kad ji negali turėti vaikų.

Tojotomi Hidejoši susilaukė dviejų sūnų: Tojotomi Tsurumatsu, Tojotomi Hideyori. Jie abu buvo Hidejoši sugulovės Jodo-dono vaikai.[1]

Taip pat bėgant metams Hidejoši įsivaikino keletą sūnų (Hašiba Hidekacu (Ocugimaru), Ukita Hideie, Tojotomi Hidekacu, Tojotomi Hidecugu, Ikeda Nagajoši, Juki Hidejasu, Kobajakava Hideaki, Haęijo Tošihito) ir vieną dukrą (Gohime).

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hidejoši įkurta taryba slėpė žinias apie jo mirtį kelis mėnesius kol Japonijos armija grįžo iš Korėjos. Tačiau po armijos sugrįžimo taryba pasidalino į dvi priešingas stovyklas. Vienoje pusėje buvo Tokugava Iejasu, kitoje – keturi vyresnieji tarybos nariai. Iejasu norėjo pasisavinti valdžią, bet jam buvo pasipriešinta – kiti tarybos nariai palaikė Hidejoši sūnų Hidejori.

1600 m. dvi nesutariančios pusės susikovė Sekigahara mūšyje. Iejasu nugalėjo ir paskelbė save šiogūnu. Hidejori buvo izoliuotas Osakos pilyje. 1614 m., ruošdamasis stoti į kovą prieš Tokugava Iejasu, Hidejori pradėjo rinkti armiją.[3] Tačiau Iejasu suorganizavo Osakos apgultį, priversdamas Hidejori nusiginkluoti ir pasirašyti taikos paktą. Po metų Hidejori vėl bandė suburti armiją, tačiau šis bandymas baigėsi nesėkme. Tokugava užpuolė Osakos pilį, visiškai sugriovė kai kurias jos dalis ir pagaliau ją padegė.

Po šių įvykių Hidejori ir jo motina įvykdė sepuku. Jo aštuonerių metų sūnus buvo sugautas Tokugavos karių, kurie jam nukirto galvą. Tai buvo Tojotomi klano gyvavimo pabaiga. Tokugava šiogūnai perėmė valdžią ir valdė šalį iki 1868 m.

Nors Tojotomi Hidejoši giminė išnyko, tačiau jo įtaka Japonijos kultūrai ir politikai buvo didžiulė. Jis įtvirtino klasių struktūrą, suvienijo šalį, įvesdamas centrinę valdžią, išpopuliarino kai kurias kultūrines veiklas, pavyzdžiui, arbatos gėrimo ceremoniją, rėmė kultūrinius renginius. Hidejoši pradėjo Japonijos gyventojų surašymą ir įsakė žmonėms gyventi jiems paskirtose teritorijose.

Tojotomi Hidejoši pabaigė Japonijos suvienijimą, kurį pradėjo dar Oda Nobunaga. Po Tojotomi Hidejoši mirties jo nacionalinio suvienijimo politika tapo pavyzdžiu Tokugava Iejasu ir tapo pagrindu taikiam ir stabiliam Tokugava laikotarpiui.[3]

Tojotomi Hidejoši populiariojoje kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eidži Jošikavos romanas apie Hidejoši gyvenimą: „Taiko: An Epic Novel of War and Glory in Feudal Japan“.

Jo personažas vaizduojamas daugelyje kompiuterinių žaidimų: „Samurai Warriors“, „Sengoku Basara, Age of Empires II: The Conquerors Expansion“ ir kt.

Jis vaizduojamas ir anime pavadinimu Sengoku Otome: Momoiro Paradox, bei Kamen Rider x Kamen Rider Gaim & Wizard: The Fateful Sengoku Movie Battle filme.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sanson, G. B., 1997. Japan: a short cultural history. Tokyo: Ch. E. Tuttle.
  • Varley. H. P., 1991. Japanese culture. Tokyo: C E Tuttle.
  • 1995. Japan: an illustrated encyclopedia. Tokyo: Kodansha.
  • Beasley, W.G., 1999. The Japanese Experience: A Short History of Japan. Berkeley: University of California.
  • Cooper, M., 1995. They Came to Japan: An Anthology of European Reports on Japan. Michigan: University of Michigan.
  • Kuwata, T., 2007. Toyotomi Hideyoshi, Encyclopedia Britannica. Peržiūrėta lapkričio 16, 2016. Prieiga
  • Toyotomi Hideyoshi, New World Encyclopedia. Peržiūrėta lapkričio 15, 2016. Prieiga
  • Szczepanski, K., 2016. Toyotomi Hideyoshi, About education. Peržiūrėta lapkričio 17, 2016. Prieiga

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1995. Japan: an illustrated encyclopedia. Tokyo: Kodansha.
  2. Kuwata, T., 2007. Toyotomi Hideyoshi, Encyclopedia Britannica.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Szczepanski, K., 2016. Toyotomi Hideyoshi, About education. Peržiūrėta lapkričio 17, 2016. Prieiga
  4. Toyotomi Hideyoshi, New World Encyclopedia. 


Commons-logo.svg

Vikiteka