Onino karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Ōnin karas)
Jump to navigation Jump to search
Onino karas

Onino karas (jap. 応仁の乱 Ōnin no Ran) buvo 1467 - 1477 m. vykęs karas tarp Hosokavos Katsumoto ir Jamanos Sozeno klanų dėl šiogūno įpėdinio. Onino karo pagrindiniai vadai buvo Hosokava Katsumoto ir Jamana Sozenas.

Svarbiausios asmenybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Hosokava Katsumoto (jap. 細川 勝元 Hosokawa Katsumoto; 1430 – 1473).
  • Jamana Sozenas (jap. 山名 宗全 Yamana Sozen; 1404 – 1473) - vienuolis, Jamanos klano lyderis. Dėl savo raudono veido žinomas, kaip Raudonasis vienuolis. Jis buvo vienas iš galingųjų feodalų bei Hosokavos Katsumotos uošvis.
  • Ašikaga Jošimasa (jap. 足利 義政 Ashikaga Yoshimasa; 1435 - 1490) - 8-asis Muromačio šiogūnas, Ašikagos Jošikatsu (jap. 足利 義勝 Ashikaga Yoshikatsu) brolis ir įpėdinis. Pastatė „Sidabrinio paviljono“ šventyklą. Mėgo arbatos ceremonijas, kolekcionavo iš Kinijos atvežtus keramikos gaminius. Dažnai minimas kaip vienas iš blogiausių šiogūnų. Karo metu daugiausiai laiko skyrė menui.
  • Ašikaga Jošimi (jap. 足利 義視 Ashikaga Yoshimi; 1439 - 1491) Jošimasos jaunesnysis brolis. Budistų vienuolis, kuris anksčiau buvo pasivadinęs Gidžinu ir buvo vienas iš šiogūno įpėdinių.
  • Ašikaga Jošihisa (jap. 足利 義尚 Ashikaga Yoshihisa; 1465 – 1489) 9-asis Muromačio šiogūnas, Ašikagos Jošimaso sūnus ir įpėdinis. [1]

Karo priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Onino karas prasidėjo nuo kivirčo dėl Ašikagos įpėdinio, kai Ašikaga Jošimasa norėjo pasitraukti iš savo sosto, tačiau neturėjo savo įpėdinio. Jo žmona Hino Tomiko (jap. 日野 富子 Hino Tomiko) nesusilaukė kūdikio. Jošimasa paprašė savo brolio Jošimio, kad pasitrauktų iš vienuolyno ir taptų jo įpėdiniu ir Jošimis sutiko. Ašikaga Jošimasa paskyrė Jošimio pavaldiniu Hosokavą. Tačiau 1465 m. Jošimaso žmona pagimdė sūnų - Jošihisą. Nesutarimai prasidėjo tada, kai Hosokava Katsumoto palaikė Jošimą, o Jamana Sozenas – Ašikagos tikrąjį sūnų. Vėliau Hosokavą parėmė Hatekajamos ir Šibos klanai, o Jamaną – Ouči Masahiro (jap. 大内 政弘 Ouchi Masahiro) klanas. Ginčas perraugo į didžiulį karą, kuriame iš viso kariavo 160 tūkstančių karių ir tai buvo vienas didžiausių karių skaičiumi karų per visą Japonijos istoriją.[2]

Konfliktai paskatinę Onino karą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Vienas iš konfliktų, kurie paskatino Onino karą buvo tarp Hatakejamos (jap. 畠山 Hatakeyama) ir Šibos (jap. 斯波氏 Shiba shi) klanų. XV a. 5-ame dešimtmetyje Hatakejamos buvo viena iš seniausių ir galingiausių šeimųsusijusių su šiogūnu. Klano atstovai tarnavo trijų provincijų gubernatoriams ir gaudavo aukščiausius postus šiogūno administracijoje. Į aukščiausią paskyrimą pretendavo du Hatakejamos vaikai: sūnėnas Hatakejama Masanaga , kuris yra įvaikintas ir ( jap. 畠山 政長 Hatakeyama Masanaga ) Hatakejama Jošinari ( jap. 畠山 義就 Hatakeyama Yoshinari ) – tikrasis sūnus. Vieni palaikė Jošinarį ir sutikus šiogūnui, 1454 m. Jošinariui buvo perduota šeimos vadovybė. Kiti Hatakejamos šeimos nariai ir įtakingi pareigūnai norėjo, kad aukščiausią paskyrimą gautų Masanaga. [3]

Kitas ginčas buvo Šibos šeimoje, kai mirė pareigūnas, jis neturėjo įpėdinio, tad į postą pretendavo du šeimos nariai: Šiba Jošikado ( jap. 斯波義廉 Shiba Yoshikado) – šiogūnas paskyrė jį šeimos galva ir Šiba Jošitošis ( jap. 斯波義敏 Shiba Yoshitoshi ) – kuriam buvo paskirtas klano valdymas 1461 metais. [4]

Chronologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1465 - Gimė Tomiko sūnus – Ašhikaga Jošihisa
  • 1467 - prasidėjo Onino karas
  • 1473 - Jošimasa atsistatydino ir jo vietą užėmė sūnus Jošihisa
  • 1477 - Onino karo pabaiga.


Karo pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karas prasidėjo 1467 - iaisiais metais, kai Jamana Sozen išsikvietė karvedį Ouči Masahiro ( 大内 政弘 Ouchi Masahiro ) ir 20 tūkstančių karių. 1467 metais. Hosokavos armija buvo vadinama - Rytinė armija, o Jamanos – vakarinė armiją. Šaltinių teigimu, kad karas prasidėjo tik tada, kai abiejų klanų armijos įžengė į Kiotą. Pirmasis puolimas vyko balandžio mėnesį , kai Jamanos klanai sudegino Hosokavos rūmus, tačiau tuo metu anksčiau pasklidus gandui, kad Jamana Sozenas užpuls Hosokavos rūmus, tad Hosokava turėjo laiko išsigelbėti ir persikelti į šiogūno buveinę. Vėliau Hosokavos klanas užpuolė Jamanos klaną. Mūšio laukas buvo Kioto miestas ir jo apylinkės, nes abi kovojančios pusės ten turėjo savo būstines, kuriose rezgė puolimo strategijas. Kai ginčas tapo nebevaldomas, Ašikaga Jošimasa suprato apie didėjantį pavojų ir įspėjo abu vadus, kad tas, kuris pralaimės nuo pirmojo susirėmimo, bus paskelbtas sukilėliais ir patirs tokias pasekmes, kaip izoliavimą nuo klano bei visokeriopos paramos praradimą.[5]

Karas Kiote[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karo pradžioje, Kiote kilo įtampa. Vasario 1467 m. Hosokava gavo pranešimą, kad Ouči vakarų provincijų gubernatorius, jau įžygiavo į Kiotą su 20 - čią tūkstančių vyrų. Kioto gyventojai paliko miestą. Jaunesni karališkosios šeimos nariai buvo saugiai perkelti į pietus, o rūmų sargyba buvo padvigubinta, nes sklido gandai apie naujus išpuolius. Hosokavos rūmuose nuimtos stumdomos durys ir vitražai, kuriuos pakeitė medinės žaliuzės, inkrustuotos moliu apsauga nuo ugnies. Iki liepos mėn. visa šiaurinė Kioto pusė tapo griuvėsiais. Gatvėse būdavo statomos barikados, vietoj sugriuvusių namų, gynybai padėjo apkasai – būdavo kasamos duobės, kurios puikiai apsaugodavo nuo priešų puolimo. Taip pat armijos jau turėjo savo vietas, Jamanos Vakarų armijos gynybinis centras buvo nukreiptas į vakarus nuo Muromačio gatvės, Hosokava buvo priverstas būti rytuose ir Šiaurinėje Imadegavoje, kurioje stovėjo Ašikagos gėlių rūmai ir didysis vienuolynas zen, vadinamas Šokokudži ( jap.相国寺 Shokokuji), taip pat ir kitos Hosokavos rezidencijos. Hosokavos tikslas buvo įtikinti šiogūną, kad jis paskelbtų Jamaną maištininku, nors Hosokava pats pirmas pralaimėjo pirmąjį puolimą, tačiau deklaracija neleido Hosokavai pakenkti savo varžovui, kai tuo tarpu Jamana sulaukė pastiprinimo ir vis labiau kurstė neapykanta Hosokavai. Rugsėjo 29 d. Jamana pradėjo vėl jį pulti iš pietų, puolė, degino jo rūmus. Hosokava žinojo apie Jamanos veiksmus, tad Jamana tapo nepageidaujamu rūmuose. Spalio pabaigoje Jamana užpuolė Šokokuji, kuris buvo šalia Jošimasos dvaro, o padeginėjimai kėlė rūpestį moterims, tačiau šogunas buvo apsaugotas ir tęsė savo veiklas. Gatvėse skerdynės buvo baisios, o siauros gatvės būdavo pilnos žuvusių karių lavonų. Ouči Masahiro prikraudavo po aštuonis vežimus su nužudytuojų galvomis. Buvo daug daugiau aukų, dėl to kūnai būdavo laidojami artimiausiuose grioviuose. 1468 m. balandžio mėnesį kovos aprimo, tačiau abi kovojančios pusės vis dar stebėjo vieną kitą. Praėjo mėnesiai , padidėjo reidai tarp priešingų pozicijų bei katapultų bombardavimai iš Hosokavos pusės. Vėliau kovos vyko už Kioto ribų, kur buvo sugriautas (jap. 天龍寺 Tenryū-ji ) vienuolynas. Kovos išplito į kitas provincijas ir sąjungininkai bei pavaldiniai džiaugėsi, nes galas dar nebuvo paskelbtos. [6]

Ašikaga Jošimasa karo metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Onino karo metu Ašikaga Jošimasa ir toliau gyveno savo rūmuose, nors rūmai buvo ne daugiau kaip keli metrai, nuo kruvinų kovų. Manoma, kad jis daugiausiai laiko skyrė grožėdamasis savo sodu ir kiniškų paveikslų kolekcija. Jo abejingumas į kovą ir kančią, kurią jis sukėlė, galėjo būti mažesnė, jeigu jis būtų laiku sprendęs ginčo klausimą bei būtų dalyvavęs kare, o ne išskirtinai susitelkęs į estetinius malonumus. [7]

Ašikaga Jošimis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ašikaga Jošimi, kuris drąsiai kovojo su kariuomenę iš vakarų, buvo susirūpinęs dėl akivaizdžios Jamano pergalės. Jis įtarė, kad Jošimasa galėjo slapta pritarti Jamanai, tuo labiau Jošimasos žmona - Hono Tomiko. Jamana įtikinėjo, kad jeigu Jošimis toliau teiks paramą Hosokavai, tai pakenks jo santykiams su "Jošimasą" ir neturės galimybės tapti šiogūnu. Tačiau Jošimis nenorėdamas kariauti, nusprendė laikinai pasišalinti iš kovos vietos ir laukti tolesnių įvykių. Jis išvyko į Heijo kalną, ėmėsi prieglobsčio ir iš ten atvyko į Isle, kurioje jį svetingai priėmė provincijos gubernatorius.[8]

Karo pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigiantis karui, abiejų klanų vadų sveikata pablogėjo ir jėgos išseko, iš nevilties Hosokava galvojo tapti vienuoliu, o Jamana mastė apie savižudybę, atlikti hara - kiri, tačiau abiejų vargai baigėsi, kai abu 1473 metais mirė nuo ligų ir išsekimo. Po Hosokavos ir Jamano mirties, kovos tarp Hosokavos klano ir Ouči vis dar tęsėsi. Ašikaga Jošimasa pasitraukė iš sosto ir jo sūnus Ašikaga Jošihitsa tampa 9- uoju Muromačio šiogūnu. Priešingos opozicijų pusės kariavo tarpusavyje dar 3 metus, kol galiausiai išseko jėgos. 1477 m. Ouči Masahiro oficialiai pasitraukė iš Kioto, kartu su savo 20 tūkstančių karių armija, grįžta į savo gimtinę Yamaguči ( jap. 山口県 Yamaguchi-ken‘‘), tačiau parodydamas nepasitenkinimą dėl imperatoriaus ir šiogūno, nusiaubia ir sudegina visą užimtą Kioto dalį. [9]

Pasekmės:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Onino karo pabaigoje, niekas nebuvo laimėjęs. Karui pasibaigus, žlugo Ašikagos valdymas, Ašikagos šeima tampa Hosokavos šeimos marionėtėmis. Sunaikinta šoeno sistemą bei Ašikagos šiogūno valdžia. Sengoku eroje, valdos tapo autonomiškos ir savarankiškos nuo centrinės valdžios, kurios turėjo savą mokesčių sistema. 1493 metais, Hosokava atleido šiogūną Ašikaga Jošitaną ( 足利 義稙 Ashikaga Yoshitane). Hosokavos klanas ir Hatakeyama tęsė kovas dėl valdžios Kinai regione, kurioje pradėjo stiprinti savo kontrolę. Prasideda Sengoku eros visos Japonijos provincijų civilinis karas. [10]

Kiotas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karo pradžioje Kioto gyventojų galėjo būti apie 100 tūkst. žmonių. Po Onino karo, šis skaičius smarkiai sumažėjo. Kai kurie gyventojai mirė, kai kurie pabėgo. Prekybininkai bijojo atvykti į miestą, smuko prekyba. Praėjo dešimtmečiai, kol Kiotas pradėjo atsigauti. Daimyo - feodalai, kurie kažkada gyveno elegantiškuose miesto nameliuose, po karo, liko provincijose, saugiai įtvirtintuose namuose. [11]

Karaliaujančių valstybių laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasibaigus Onino karui, prasidėjo šimtą metų trunkantis civilinis karas Japonijoje, kuriame Japonijos feodaliniai kunigaikščiai kovojo vieni su kitais dėl žemių ir valdžios. 1490 m. kai Hosokav Katsumoto ( jap.細川勝元 Hosokawa Katsumoto } , 1430-1473 m.) Kanrei (jap.管 領 Kan-rei, liet. šogunalo pavaduotojas) perėmė Muromačio šiogūnų valdžią ir užkariavo Kantō regioną. 1543 metais atvyksta pirmieji europiečiai ir Kiotas tapo vienas iš Japonijos pramonės ir prekybos centrų. Karas baigėsi, kai 1601 m. Tokugavos Iejasu (徳川 家康 Tokugawa Ieyasu) suvienija Japoniją. [12]

Ikko-Ikki[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Onino karo metu, sustiprėjo budizmo vienuoliai, kunigai ir vietiniai didikai – Ikko - Ikki, kurie vėliau buvo sukilę prieš Daimyo valdymą.. Dažniausiai jie kreipėsi į mažiausius Japonijos visuomenės narius ir taip įgijo galią per karines kampanijas. "Ikko" reiškia vienašališkus ar atsidavusius, o sektos sekėjai (jap. 門徒 monto) garbino Amitabhą, aukščiausią Budą, kuris, jų nuomone, linkėjo sekėjams patekti į rojų po mirties. Ikko-Ikki karių vienuoliai buvo bebaimiai ir trokštantys kariauti kariai, kurie buvo labai naudingi bet kuriai provincijai, prie kurios jie tuo metu norėjo prisidėti. Mūšiuose jie dažnai atlikdavo masinį giedojimą ( angl. nembutsu), siekdami išgąsdinti savo priešus ir ištobulinti savo vidinį pasaulį. 1488 m. Ikko-Ikki maištavo ir priėmė Kagos provincijos valdymą, iš čia jie išplito į Kioto rajonus. Iki 1570 m. Jie turėjo dvi pagrindines bazes ir buvo vienas iš didžiausių Japonijos politikos jėgų. [13]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. K̄odansha, K., 1983. Kodansha encyclopedia of Japan. Kodansha.
  2. Elizabeth, M., 1997. The Culture of Civil War in Kyoto. University of California Press.pp 14-15
  3. Elizabeth, M., 1997. The Culture of Civil War in Kyoto. University of California Press.pp 14-15
  4. Elizabeth, M., 1997. The Culture of Civil War in Kyoto. University of California Press.pp 14-15
  5. Stephen R,1996. Samurai: a military history, Turnbull, Psychology Press.pp-111
  6. Stephen R,1996. Samurai: a military history, Turnbull, Psychology Press.pp-111-114
  7. Keene, D., 2006. Yoshimasa and the Silver Pavilion. Columbia University Press. pp-6.
  8. Keene, D., 2006. Yoshimasa and the Silver Pavilion. Columbia University Press. pp-67
  9. Stephen R,1996. Samurai: a military history, Turnbull, Psychology Press.pp-111-114
  10. International, K., 1995. Japan Profile of a Nation. 1st ed. Japan: Kodansha.
  11. Andrew Knighton. 2017. Japan's Onin War - A Vital Moment In The History Of Japan.[internete] prieiga per internetą: https://www.warhistoryonline.com/medieval/the-onin-war-m.html.
  12. Japan Forum. 2017. Sengoku Period.[internete] prieiga per internetą: https://www.jref.com/articles/sengoku-period.232/.
  13. History of War. [internete] prieiga per internetą: http://www.historyofwar.org/articles/weapons_ikko.html.

Šaltiniai:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Elizabeth, M., 1997. The Culture of Civil War in Kyoto. University of California Press.
  • K̄odansha, K., 1983. Kodansha encyclopedia of Japan. Kodansha.
  • Stephen R,1996. Samurai: a military history, Turnbull, Psychology Press.pp-112
  • Andrew Knighton. 2017. Japan's Onin War - A Vital Moment In The History Of Japan.[internete] prieiga per internetą:https://www.warhistoryonline.com/medieval/the-onin-war-m.html.
  • Stephen R,1996. Samurai: a military history, Turnbull, Psychology Press.
  • Frederic, L., 2017. Japan Encyclopedia. Harvard University Press.
  • International, K., 1995. Japan Profile of a Nation. 1st ed. Japan: Kodansha.
  • Japan Forum. 2017. Sengoku Period.[internete] prieiga per internetą: https://www.jref.com/articles/sengoku-period.232/
  • History of War. [internete] prieiga per internetą:http://www.historyofwar.org/articles/weapons_ikko.html.