Sedos šv. Jono Nepomuko bažnyčia
Kitos reikšmės – Šv. Jono Nepomuko bažnyčia.
56°10′07″š. pl. 22°04′54″r. ilg. / 56.1687°š. pl. 22.0818°r. ilg.
Sedos šv. Jono Nepomuko bažnyčia  | |
|---|---|
 | |
| Bažnyčia 2006 m. | |
| Arkivyskupija | Kauno |
| Vyskupija | Telšių |
| Dekanatas | Mažeikių |
| Savivaldybė | Mažeikių rajono savivaldybė |
| Gyvenvietė | Seda |
| Adresas | Vytauto g. 48 |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta | 1783 m. |
| Stilius | liaudies architektūra |
| Aptarnauja | Virginijus Palionis (2025) |
 | |
Sedos šv. Jono Nepomuko bažnyčia – neparapinė bažnyčia, stovinti Sedoje, Varduvos upės kilpoje, priešais Sedos tiltą. Priklauso Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijai. Liaudies architektūros formų. Suteiktas šv. Jono Nepomuko titulas. Bažnyčia įrašyta į Kultūros vertybių registrą Nr. 15983.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sedos dvare 1781 m. pastatyta koplyčia, kuri 1783 m. paplatinta, paaukštinta, pertvarkyta į bažnyčią, pristatyta varpinė. 1791 m. bažnyčiai paskirti 2 margai žemės. Bažnyčią 1793 m. gegužės 28 d. konsekravo pavyskupis Tadas Juozapas Bukatas. XIX a. pirmojoje pusėje ji buvo mokinių bažnyčia. Po 1863 m. liko be kunigo. Per miestelio gaisrą 1886 m. sudegė kunigui skirtas namas.
1891 m. vėl apsigyveno kunigas. Bažnyčia buvo Sedos parapijos filija. Klebonas S. Paulukevičius ją 1900 m. savo lėšomis perstatė. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia uždaryta, paversta sandėliu, vėliau – malūnu. Apleistas pastatas 1988 m. rugsėjį grąžintas tikintiesiems. Klebono Algio Genučio ir parapijiečių patangomis suremontuota. 1989 m. spalio 1 d. pašventinta.[2]
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bažnyčia liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2016 m.
Iš pietvakarių pusės
Apsidė
Vaizdas į vargonų chorą
2009 m.
Varpinės bokštelis
Bokštelio kryžius
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 368–369
