Salaperaugis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Apie ežerą žr. Salaperaugis (ežeras).
Salaperaugis
Salaperaugis, kaimas.jpg
Kaimo vaizdas
Salaperaugis
Salaperaugis
Koordinatės 54°19′52″š. pl. 23°07′08″r. ilg. / 54.331°š. pl. 23.119°r. ilg. / 54.331; 23.119 (Salaperaugis)Koordinatės: 54°19′52″š. pl. 23°07′08″r. ilg. / 54.331°š. pl. 23.119°r. ilg. / 54.331; 23.119 (Salaperaugis)
Apskritis Marijampolės apskrities vėliava Marijampolės apskritis
Savivaldybė Kalvarijos savivaldybės vėliava Kalvarijos savivaldybė
Seniūnija Liubavo seniūnija
Gyventojų (2021) 155
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Salapéraugis
Kilmininkas: Salapéraugio
Naudininkas: Salapéraugiui
Galininkas: Salapéraugį
Įnagininkas: Salapéraugiu
Vietininkas: Salapéraugyje
Istoriniai pavadinimai lenk. Sałopirogi[2]
Įvažiavimas į kaimą iš Liubavo pusės

Salaperaugis – kaimas Kalvarijos savivaldybėje, 13 km į pietvakarius nuo Kalvarijos, netoli Lenkijos sienos. Prie kelio  2615  SalaperaugisLiubavasAleksandravas . Seniūnaitijos centras. Yra biblioteka, paštas (LT-69041), Kalvarijos kultūros centro Salaperaugio laisvalaikio salė, felčerinio-akušerinio punkto patalpose veikia moters klubas „Šelmenta“, nuo 2004 m. veikia Salaperaugio kaimo bendruomenė.

Prie Mažojo Salaperaugio ežero vakarų pusėje yra apleistos senos kaimo kapinaitės. Prie tarpežerio įvažiuojant į gyvenvietę kairėje kelio pusėje stovi kaimo kryžius, kuris tarybiniais metais buvo nugriautas, bet 1990 m. tas pats vietinių gyventojų išsaugotas kryžius vėl atstatytas. Prie pat Salaperaugio gyvenvietės yra du ežerai, vietinių gyventojų vadinami didžiuoju ir mažiuku Salaperaugiais.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senieji kaimo gyventojai dvejopai aiškina Salaperaugio kilmę. Vieni jų teigia, kad senais laikais čia tyvuliavęs vienas didžiulis ežeras, tačiau jo viduryje iškilusi sala ir peraugusi taip, kad ežerus padalijusi pusiau, o per salą žmonės padarę kelią; todėl čia ir susiduria du žodžiai: sala + peraugo.

Kiti teigia, kad šis žodis yra lenkiškos kilmės. Jie tvirtina, kad tuo laiku, kai kaimas priklausęs Reketijos dvarui, tai žmonėms taip buvę gera gyventi, kad jie valgę tik lašinius ir pyragus. Todėl taip ir pavadinę kaimą: sala (lašiniai) + pirogi (pyragai).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Salaperaugio kaimas minimas nuo 1684 m. XVIII amžiuje šis kaimas priklausė Reketijos dvarui.

Sovietmečiu susidarė tarsi dvi dalys – gyvenvietė ir atokiau esantys atskiri vienkiemiai, kuriuos vietiniai žmonės ėmė vadinti kaimu. Gyvenvietė – tai Marytės Melnikaitės kolūkio centrinė gyvenvietė, vėliau – Šelmentos bendrovės centras. Jame veikė vaikų darželis, biblioteka, kultūros namai, felčerinis-akušerinis centras, valgykla, parduotuvė. Šiaurinėje kaimo dalyje buvo fermų kompleksai – kiaulidės, veršidės, karvidės.

19541963 m. buvo Salaperaugio apylinkės centras.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1827 m. ir 2021 m.
1827 m.[3] 1880 m. 1888 m.[4] 1923 m.sur.[5] 1959 m.sur.[6] 1970 m.sur.[7]
130 187 220 129 129 141
1979 m.sur.[8] 1986 m.[9] 1989 m.sur.[10] 2001 m.sur.[11] 2011 m.sur.[12] 2021 m.sur.[13]
163 243 229 203 210 155


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Salaperaugyje gimė etnomuzikologė, kanklininkė, liaudies instrumentų orkestro dirigentė, humanitarinių mokslų daktarė Marija Baltrėnienė (1941–).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Lenkų okupuoto Seinų krašto žemėlapis tarpukaryje 1929 m.
  3. Sałopirogi. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. X (Rukszenice — Sochaczew). Warszawa, 1889, 222 psl. (lenk.)
  4. Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901.
  5. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  6. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  7. SalapiaraugisMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 150 psl.
  8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  9. Salaperaugis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 614
  10. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  11. Marijampolės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  13. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.