Ryzenčnauceris
| Ryzenčnauceris | |
|---|---|
| |
| Standartas: | Nr. 181, II grupė, 1 sekcija (pinčeriai ir šnauceriai) |
| Ūgis (ties ketera) | |
| Patinas: | 65–70 cm |
| Kalė: | 60–65 cm |
| Svoris | |
| Patinas: | 34–43 kg |
| Kalė: | 34–43 kg |
| Savybės | |
| Plaukas: | Tankus, standus |
| Temperamentas: | ramus, patikimas, protingas, energingas, ištikimas |
| Vados dydis: | 5–8 |
| Ilgaamžiškumas: | 10–12 m. |
Ryzenčnauceris (vok. Riesenschnauzer) – šunų veislė. Pagal FCI klasifikaciją priklauso II grupei (pinčeriai ir šnauceriai, molosiniai šunys, Šveicarijos zenenhundai ir kitos veislės), 1 sekcijai (pinčeriai ir šnauceriai).
Tai yra didžiausias šuo iš šnaucerių – mažesni yra standartinis šnauceris ir miniatiūrinis šnauceris.
Naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ryzenčnauceriai pradžioje buvo veisiami ūkininkų ūkių priežiūrai, gyvulių ir namų apsaugai. Vėliau išpopuliarėjo tarp miesto gyventojų ir tapo sarginiu šuniu fabrikams ir įvairioms pramonės įmonėms. Iki pat I pasaulinio karo šie šunys nebuvo populiarūs toliau nuo Bavarijos, tačiau šio ir II pasaulinio karo metu tapo kariniais šunimis.
Šiais laikais šie šunys dalyvauja įvairiose šunų sporto varžybose, taip pat juos naudoja policija.
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šie šunys turi tankų kailį, apsaugantį juos nuo blogų oro sąlygų bei įvairių kenkėjų. Ryzenčnauceriai būna dviejų spalvų – visiškai juodi arba šviesiai pilkos spalvos. Kur tai legalu, šiems šunims apkarpo ausis ir uodegą. Kaip ir kiti šnauceriai, jie turi aiškią barzdą ir antakius.
Sveikata[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dėl tokio tankaus kailio jį dažnai reikia prižiūrėti. Kas dvi ar keturias savaites privalu išvalyti kailį ir gerai iššukuoti ar tiesiog apkirpti. Kai kurie ryzenčnauceriai gali būti alergiški šampūnui.
Gali pasitaikyti sąnarių ar klubų displazijos.[1] Šie šunys susiduria ir su akių ligomis, tokiomis kaip glaukoma, katarakta ar tinklainės displazija. Ryzenčnauceriams būna ir įvairių odos ligų – plaukų netekimas, vitiligo ar odos vėžys. Būna ir neoplazmos atvejų.
Dažniausia šių šunų mirties priežastimi būna limfoma ir plaučių vėžys.
