Rusijos baudžiamosios teisės istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Rusijos baudžiamosios teisės istorija – valstybės ir teisės istorijos mokslo dalis, tirianti Rusijos baudžiamosios teisės normų ir institutų raidą visais jos istorinės raidos periodais, pradedant nuo IX amžiaus ir baigiant šiais laikais.

Yra keletas Rusijos baudžiamosios teisės periodizacijų, daugeliu atžvilgių sąlyginių. Toliau šiame straipsnyje naudojamasi A.Naumovo siūloma periodizacija[1][2].

Viduramžių baudžiamoji teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viduramžių rusų teismas

Pirmosios mums žinomos Senovės Rusios baudžiamosios teisės normos tvirtintos 907, 911, 944 m. sutartyse su Bizantija ir Rusų tiesoje.

Taip 911 ir 944 m. sutartyse įtvirtintos nuostatos dėl būtinosios ginties (nebaudžiama už vagies, kuris sulaikant ar bandant užkirsti kelią jo nusikaltimui, pasipriešino), kėsinimosi nusikalsti, ekstradicijos; šiuo laikotarpiu jau buvo naudojama vieninga pagrindinių baudžiamosios teisės institutų terminologija: taip, nusikaltimas vadinta „проказа“ arba „съгрешение“, o bausmė – kaip „епитимия“ arba „казнь“.[3]

Šiuo laikotarpiu rašytinės teisės pagrindu buvo teisinės tradicijos. Nusikaltimas nebuvo laikomas pavojingu visuomenei apskritai, o laikytas pasikėsinimu į asmeninius interesus, o tai pasireiškė turtiniu patirtos žalos nustatymu ir galimybe taikyti bausmes, pagrįstas taliono principu.[4] I. I. Kozačenka šį laikotarpį vadina „konkretaus keršytojo“, individualaus ar kolektyvinio, kuris reagavo į nusikaltimą naudodamas jam tuo konkrečiu momentu prieinamas priemones, teise[5].

Baudžiamosios teisės normas taip pat galima rasti ir viduramžių korporatyvinės teisės aktuose – Naugardo ir Pskovo teisminėse chartijose, kuriose jau buvo nusikaltimo, nukreipto prieš valstybinės valdžios institutus, sąvoka[6].

XV–XVII a. baudžiamosios teisės normos galutinai įgavo viešąjį pobūdį, nusikaltimai imti traktuoti kaip veikos, kurios gresia visuomenei bendrai; to meto teisės paminkluose (1497 m. Teisynas, 1550 m. Teisynas, 1649 m. Soboro teisynas) pasaulietinės baudžiamosios teisės normos atskirtos nuo bažnytinių, nors vis dar tampriai susijusios su kitų teisės šakų normomis.[6]

Šiuo laikotarpiu vystėsi su nusikaltimais susijusi teisinė terminija: jei Teisynuose dar naudojamos sąvokos „įžeidimas“, „kerštas“, tai Soboro teisyno galiojimo metu atsirado „nusikaltimo“, „bausmės“, „kaltės“ sąvokos, kurios naudojamos artima šiuolaikinei prasme.[7]

Nors ir be sistemos, kazuistiškai, buvo įtvirtinti tokie baudžiamosios teisės institutai kaip bendrininkavimas, recidyvas, baudžiamojo įstatymo veikimo ribos laike ir erdvėje; atsirado kaltos atsakomybės pirmasis supratimas, išsiplėtė taikomų bausmių spektras.[3]

Naujieji laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Petro I karinis statutas

Pirmasis aktas, praktiškai visiškai sudarytas iš baudžiamosios teisės normų, buvo Petro I Karinis artikulas, priimtas 1715 m. Nepaisant to, kad pagrindinis dėmesys ten skiriamas karinei baudžiamajai teisei, tačiau jame buvo bendro pobūdžio normų, tame tarpe perimtų ir iš Europos valstybių baudžiamosios teisės įstatymų. Tarp naujovių, atsiradusių šiame akte, buvo lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių įvedimas.[6]

Tam pačiam laikotarpiui priklauso Jekaterinos II valdymo metu priimti Policijos nuostatai (Устав благочиния). XIX a. buvo paruošti keletas Baudžiamųjų kodeksų projektų (1812 m., 1813 m. ir 1816 m.), kurių vienas (1813 m. projektas) buvo svarstomas Vasltybės taryboje, nors taip ir nebuvo priimtas.[8]

Baudžiamosios teisės normos įtrauktos ir į 1833 m. Rusijos imperijos įstatymų sąvadą, kur jos išdėstytos XV tomo Pirmojoje knygoje „Apie nusikaltimus ir bausmes bendrai“, sudarytoje iš 11 skirsnių ir 765 straipsnių. Šiame akte užbaigtas bendrosios baudžiamosios teisės dalies normų išskyrimas į savarankišką struktūrinį normatyvinio akto vienetą; atskirose dalyse išskirtos normos apie bendrąjį nusikaltimo pobūdį, bausmę, jos skyrimą ir atleidimą nuo bausmės, baudžiamojo įstatymo galiojimo ribas.[9]

1845 m. Kriminalinių ir teisiamųjų bausmių statutas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – 1845 m. Kriminalinių ir teisiamųjų bausmių statutas.

Pirmasis Rusijos visavertis baudžiamasis kodeksas – 1845 m. Kriminalinių ir teisiamųjų bausmių statutas – buvo pasirašytas Nikolajaus I 1845 m. rugpjūčio 15 d. Pagrindine jo ypatybe lyginant su ankstesniais normatyviniais aktais buvo bendrosios dalies kaip kodifikuoto akto struktūros elemento išskyrimas.[10]. Statuto bendrojoje dalyje apibrėžtos pagrindinės sąvokos ir baudžiamosios teisės institutai: nusikaltimas, jo įvykdymo stadijos, bausmių sistema ir rūšys, jų skyrimo ir atšaukimo tvarka.[6] Smulkiai išdėstyta bausmių sistema, kurioje buvo 12 bausmių rūšių ir 38 jų laipsniai.[10]

Specialioji statuto dalis buvo sudaryta iš 12 skyrių, kurie apėmė 2224 straipsnius. Joje numatytos tokios nusikaltimų ir nusižengimų kategorijos: religiniai, valstybiniai, prieš valdymo tvarką, valstybinės ir visuomeninės tarnybos, nuostatų dėl prievolių, prieš iždo pajamas ir turtą, visuomeninės tvarkos, luominės visuomenės organizacijos, asmens gyvybės, sveikatos ir laisvės, prieš šeimą ir nuosavybę.

1845 m. statutas įstatymais keistas vykdant ekonomines, politines ir administracines-teismines reformas. Taip, 1864 m. iš jo buvo išbraukti baudžiamieji nusižengimai (atsakomybė už veikas, už kurias maksimalus įkalinimas neviršijo vienerių metų nuo 1864 m. lapkričio 20 d. buvo nustatyta Statute dėl bausmių skiriamų taikos teisėjų), o 1885 m. bausmių sistema buvo liberalizuota.[10]

Be to, normos, kurios numatė baudžiamąją atsakomybę, buvo nustatytos Kariniame bausmių statute (282 straipsniai).[11]

1903 m. baudžiamasis statutas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – 1903 m. Rusijos baudžiamasis statutas.

1903 m. statutas buvo paskutinis kodifikuotas Rusijos imperijos baudžiamosios teisės aktas. Statutą 1903 m. kovo 22 d. patvirtino Nikolajus II. Imperatoriaus įsake paminėta, kad Statuto įsigaliojimo laikas bus nustatytas specialiu nurodymu.

Visa apimtimi Statutas taip ir neįsigaliojo. Pilnai Statutas veikė tik Latvijos, Lietuvos ir Estijos gubernijose.[12]

1904 m. įsigaliojo Statuto dalys apie valstybinius nusikaltimus. 1906 m. – dalys apie religinius nusikaltimus. Po 1917 m. Vasario revoliucijos iki Spalio revoliucijos paskelbti galiojančiais dar apie 30 kitų dalių straipsnių.

Baudžiamosios teisės srityje iki pat 1918 m. lapkričio 30 d. liko galioti 1845 m. Statutas.[10]

Laikinosios vyriausybės leisti įstatymai baudžiamosios teisės srityje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikotarpyje tarp Vasario ir Spalio revoliucijų 1917 m. pagal nutarimą „Apie įstatymų sąvado suderinimą su Laikinosios Vyriausybės sprendimais“ turėjo būti taikomi ikirevoliuciniai įstatymai: 1845 ir 1903 m. Statutai. Tuo pačiu Laikinosios Vyriausybės sprendimais buvo įvedamos naujos baudžiamosios teisės normos: buvo įvesta baudžiamoji atsakomybė už „raginimus kelti pilietinį karą“ spaudoje, atšaukta mirties bausmė (vėliau vėl įvesta, bet tik kariškiams).[13]

Išplito neteisminis baudžiamasis persekiojimas. 1917 m. liepos 16 d. Laikinosios vyriausybės sprendime „Apie asmenų, areštuotų neteismine tvarka, bylų nagrinėjimo tvarką“ rašoma: „Vyriausybės pareiga – užkirsti kelią nusikaltėliškoms užmačioms subręsti iki jų išpildymo pradžios, nes karo metu netgi trumpas valstybinio ramumo drumstimas slepia savyje didelį pavojų“.

Sovietinio periodo baudžiamoji teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917–1919 m. įstatymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji sovietų baudžiamosios teisės aktai buvo aiškiai klasinio pobūdžio ir rėmėsi revoliucinės prievartos idėja.[14] Atsakomybė už nusikaltimus pirmaisiais sovietų valdžios metais daugiausia buvo nustatoma atskirais dekretais, sprendimais ir instrukcijomis. Tokiu būdu normos, kuriomis nustatoma atsakomybė už nusikaltimus, atsirado dekretuose apie žemę, teismą ir revoliucinius tribunolus, buvo priimti dekretai dėl kyšininkavimo, spekuliacijos.

Nusikaltimai šiuo laikotarpiu skirstyti į kontrrevoliucinius (už kuriuos dekretuose nustatoma ne mažiau nei trukmės bausmė), ypač sunkius ir visus kitus (už kuriuos sankcija buvo ne daugiau nei nustatyta bausmės trukmė). Baudžiamosios atsakomybės amžius nustatytas 17 metų, buvo panaikinti mažamečių ir nepilnamečių nusikaltėlių teismai ir kalėjimai.[15]

Iki 1918 m. lapkričio 3 d. pagal 1917 m. lapkričio 24 ir 1918 m. kovo 7 d. dekretus apie teismą teismai galėjo taikyti 1845 ir 1903 m. Baudžiamuosius statutus, taip kitus ikirevoliucinius įstatymus, „jei jie nebuvo revoliucijos atšaukti ir neprieštaravo revoliucinei sąžinei“. Faktiškai šias teisės normas taikė tik apskrities lygio teismai, vietiniai liaudies teismai jų nenaudojo.[16]

Nepaisant to, sovietų Rusijos baudžiamoji teisė didžiąja dalimi išlaikė perimamumą su ikirevoliuciniais įstatymais. Nepaisant to, kad formaliai visi Rusijos imperijos teisės aktai nustojo galios, faktiškai visi nauji įstatymai daugiausia atitiko 1845 ir 1903 m. statutų sandarą.[17]

Nuo 1917 m. gruodžio Justicijos narkomatas pradėjo apibendrinti teismų praktiką. 1917 m. gruodžio 19 d. aplinkraštyje „Apie revoliucinį tribunolą, jo sudėtį, jam priskirtas nagrinėjimui bylas, jo skiriamas bausmes ir jo posėdžių vedimo tvarką“ nustatytos tokios bausmių, skiriamų už sunkius nusikaltimus, rūšys: piniginė bauda, laisvės atėmimas, ištrėmimas iš sostinės, atskirų vietovių, iš Rusijos respublikos; visuomeninio pasmerkimo paskelbimas, paskelbimas liaudies priešu; visų ar dalies politinių teisių atėmimas; sekvestras arba turto konfiskacija; privalomų visuomeninių darbų skyrimas.

1917–1920 m. laikotarpiu mirties bausmė nekartą atšaukta ir vėl įvesta: po to, kai 1917 m. spalio 26 d. II-ame Rusijos sovietų suvažiavimo dekretu „Apie mirties bausmės panaikinimą“ mirties bausmė buvo atšaukta, 1918 m. vasario 23 d. Sovnarkomo sprendimu „Socialistinė Tėvynė pavojuje“ ji vėl įvesta. 1920 m. mirties bausmė vėl atšaukta, tačiau greitai vėl atstatyta kaip galima bausmė.[18]

RTFSR 1919 m. baudžiamosios teisės apmatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1919 m. buvo priimti RTFSR 1919 m. baudžiamosios teisės apmatai. 3 straipsnyje jie nustatė, kad „sovietinės baudžiamosios teisės tikslas yra represijų būdu išlaikyti visuomeninių santykių sistemą, kuri atitinka dirbančiųjų masių interesus, organizuotus į vadovaujančią klasę pereinamajame iš kapitalizmo į komunizmą proletariato diktatūros periode“.

Apmatuose iš esmės liberalizuota bausmių sistema: teismai orientuoti į platesnį lygtinės bausmės taikymą, buvo įvestos tokios bausmių rūšys kaip visuomeninis pasmerkimas, pataisos darbai, sukurti draugiški teismai.[19]

Į bausmių sistemą, numatytą Apmatais, įėjo įtikinimas, visuomenės pasmerkimo paskelbimas, privertimas atlikti veiksmus, nesusijusius su fiziniu laisvės apribojimu (pvz., mokymosi skyrimas), boikoto paskelbimas, pašalinimas iš susivienijimo laikinai ar visam laikui, padarytos žalos atstatymas ar nesant galimybės atstatyti – kompensavimas, pašalinimas iš pareigų, draudimas užimti tam tikras pareigas ar versti tam tikra veikla, viso ar dalies turto konfiskacija, politinių teisių atėmimas, paskelbimas revoliucijos priešu ar liaudies priešu, priverstiniai darbai be įkalinimo, įkalinimas trumpam laikotarpiui arba nenustatytam laikui iki tam tikro įvykio (tame tarpe „iki revoliucijos pergalės“), paskelbimas už įstatymo ribų, sušaudymas.

Kita Apmatų ypatybe buvo normų susijusių su kalte bei skiriamo nusikaltimo sąsajos su asmens pavojingumu (o ne paties veiksmo pavojingumu) nebuvimas.[20]

1922 m. RTFSR Baudžiamasis kodeksas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – RTFSR Baudžiamasis kodeksas (1922).

1920 m. suaktyvėjo naujojo baudžiamojo kodekso rengimo darbai. Kodeksas kurtas apibendrinant anksčiau priimtus normatyvinius aktus baudžiamosios teisės srityje (dekretai ir RTFSR 1919 m. baudžiamosios teisės apmatai), taip pat liaudies teismų ir revoliucinių tribunolų teisminę praktiką.[21]

Tokio akto būtinybę lėmė tai, kad remiantis veikiančiais norminiais aktais nepavyko užtikrinti teisminės praktikos vieningumo. Taip III-ame Rusijos sovietų justicijos veikėjų suvažiavime 1920 m. birželio mėn. Mečislavas Kozlovskis (justicijos liaudies komisariato atstovas) pranešė: „pavyzdžiui, už spekuliaciją, kuri laikoma svarbiu nusikaltimu, vienoje vietoje skiriama nedidelė bauda, kuri neįsivaizduojama kitoje vietoje, kur taikomas išimtinai laisvės atėmimas ir t. t. Daugelyje bylų atsiranda neįtikėtina įvairovė ir painiava“, ir toliau: „Valdžios centralizacijos interesais mes turime išleisti kodeksą“.[22]

Tame pačiame suvažiavime prasidėjo kodekso ruošimas, buvo pasiūlyta jo sistema. Suvažiavimo rezoliucijoje įrašyta: „Suvažiavimas pripažįsta baudžiamųjų normų klasifikacijos būtinybę, sveikina tam linkme vykdomą Justicijos liaudies komisariato darbą ir priima pasiūlytą veikų klasifikacijos schemą kaip pagrindą naujojo Baudžiamojo kodekso projektui, nespręsdamas klausimo dėl baudžiamųjų sankcijų nustatymo kodekse.“[23]

Be pagrindinės užduoties – sukurti pagrindą kovais su nusikalstamumu RTFSR, kodekso rengėjai turėjo ir papildomą: parengti pavyzdinį teisės aktą baudžiamosios teisės srityje, kurį kaip pagrindą galėtų naudoti kitų sovietų respublikų baudžiamųjų kodeksų rengėjai.[24]

Iš viso buvo parengti trys baudžiamojo kodekso projektai. Pirmojo rengėju buvo Justicijos liaudies komisariato bendrasis konsultacinis skyrius (Bendroji dalis – 1920 m., Ypatingoji – 1921 m.), antrojo – Sovietinės teisės instituto teisminės teisės ir kriminalistikos sekcija (1921 m. pabaiga), o trečiojo – Justicijos liaudies komisariato kolegija (1921 m., paskelbtas 1922 m.). Pastarasis projektas ir tapo baudžiamojo kodekso pagrindu.[25]

1920 m. Justicijos narkomato projektas taip nustatė nusikalstamumo ir veikos baudžiamumo normą: „Asmuo, pavojingas esamai visuomeninių santykių tvarkai, turi būti baudžiamas pagal šį Kodeksą. Baudžiamas tiek veikimas, tiek neveikimas. Asmens pavojingumas nustatomas įvykusiomis pasekmėmis, kurios yra kenksmingos visuomenei, arba veikla, kuri nors ir nepasiekė rezultato, bet liudija apie žalos padarymo galimybę.“ Galutiniame kodekso varianto rengėjai ir dalies atsisakė šių nuostatų, susiedami veikų baudžiamumą visų pirma su nusikaltimo įvykdymu[26].

Kita projekto, kuris tapo būsimojo kodekso pagrindu, ypatybė buvo labai neaiškios ribos tarp nusikaltimo ir teisės pažeidimo: kodekse buvo kriminalizuotos tokios veikos kaip tabako rūkymas neleidžiamose vietose, greičio viršijimas, pasirodymas viešumoje girtam, savavališkas naudojimasis svetimu turtu neturint tikslo jį pasisavinti ir t. t.[27] Šios nuostatos iš kodekso vėliau buvo pašalintos, kai jį nagrinėjo Rusijos cenrinis vykdomasis komitetas[28].

1922 m. pradžioje kodekso projektas dar buvo tolimas iki išbaigtumo, turėjo daug trūkumų, dekretų turinys nebuvo pakankamai peržiūrėtas. Nepaisant to, 1922 m. sausio mėn. įvyko jo patarimas IV-ame Rusijos justicijos veikėjų suvažiavime, kuriame dalyvavo 5500 delegatų[29].

Kodeksas dar buvo svarstomas IX šaukimo Rusijos centrinio vykdomojo komiteto gegužės sesijoje, kur dar buvo tobulinamas, po to 1922 m. gegužės 26 d. plenariniame posėdyje buvo galutinai patvirtintas. Pirmasis RTFSR Baudžiamasis kodeksas įsigaliojo 1922 m. birželio 1 d.

1926 m. RTFSR baudžiamasis kodeksas ir 1927–1940 metų įstatymai susiję su baudžiamąja teise[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietinėms respublikoms susijungus į TSRS atsirado bendrų sąjunginių įstatymų būtinybė. 1924 m. buvo priimti TSRS ir sąjunginių respublikų baudžiamosios teisės pagrindai, kurie tapo RTFSR baudžiamojo kodekso 1926 m. redakcijos pagrindu.

1926 m. kodeksas formaliai nebuvo naujas normatyvinis aktas, o tik 1922 m. baudžiamojo kodekso atnaujinta redakcija, tai atsispindėjo ir jo pavadinime „RTFSRS Baudžiamojo kodekso 1926 m. redakcija“. Išliko pagrindinių jo institutų perimamumas: paliktas klasinis nusikaltimo sąvokos supratimas, bausmės įtrauktos į „socialinės ginties“ priemonių sistemą (kartu su medicininio ir medicinio-pedagoginio poveikio priemonėmis), išliko norma dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo asmenims, kurie kelia „grėsmę visuomenei dėl ankstesnės veiklos, susijusios su nusiklastama aplinka“ (įskaitant asmenis, kurie dėl nusikaltimų buvo išteisinti).[30]

Iš esmės baudžiamosios teisės aktai, priimti XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje – ketvirtajame dešimtmetyje, ir baudžiamoji politika buvo represinio pobūdžio: plačiai pradėta taikyti baudžiamąją teisę pagal analogiją, atsakomybė nebuvo asmeninė (pvz., pagal 581в BK straipsnį nuteistųjų Tėvynės išdavikų šeimos nariai galėjo netekti rinkimų teisės ir būti ištremiami į Sibirą iki 5 metų), leista taikyti įstatymus atbuline tvarka, o normos, kuriomis ginami valstybės interesai numatė žymiai griežtesnes sankcijas, nei normos apie nusikaltimus prieš asmenį.[31]

Analogijos taikymas dažnai buvo susijęs „prilyginant“ bendrojo pobūdžio kriminalinį nusikaltimą (pvz., ūkinį), už kurį buvo numatytos nedidelės bausmės, kontrrevoliuciniams nusikaltimams, už kuriuos buvo galima bausti mirties bausme. Tokiu būdu buvo skelbiami nuosprendžiai tiek „garsiose“ to laikotarpio bylose (pvz., „Šachtininkų byla“, „Prompartijos“ byla ir kt.), tiek daugybėje kitų, neišgarsėjusių bylų, kurios buvo susijusios su valstiečių „išbuožinimu“, kuriose neretai pagal baudžiamojo kodekso „politinius“, „kontrrevoliucinius“ straipsnius buvo nuteisiami valstiečiai, įvykdę buitinius ir ūkinius nusikaltimus.[32]

Naujai priimtais įstatymais nustatytos dažnai ypač griežtos sankcijos. Taip 1932 m. priimtu TSRS CVK ir TSRS LKT „Penkių varpų įstatymu“ („Apie valstybinių įmonių, kolūkių ir kooperacijos turto apsaugą ir visuomeninės (socialistinės) nuosavybės įtvirtinimą“[33]) vienintele bausmės rūšimi už krovinių, kolūkinio ir kooperatinio turto grobstymą numatytas sušaudymas su turto konfiskacija (esant lengvinančioms aplinkybėms galėjo būti keičiama į laisvės atėmimą ne mažiau nei 10 metų su turto konfiskacija). Tuo tarpu už nužudymą esant lengvinančioms aplinkybėms pagal RTFSR BK 136 str. numatyta ne didesnė nei 10 metų bausmė. TSRS-Vokietijos karo metu pagal šį įstatymą neretai buvo baudžiami po javų derliaus nuėmimo laukuose rinkusieji likusias varpas.[34]

Buvo ženkliai sumažintas baudžiamosios atsakomybės amžius. Jeigu 1922 m. BK jis buvo 14 metų, 1926 m. BK – 13 metų, tai 1935 m. balandžio 7 d. įstatymu „Dėl priemonių kovai su nepilnamečių nusikalstamumu“ atsakomybė už vagystes, smurtinius nusikaltimus ir nužudymą nustatyta nuo 12 metų „taikant visas bausmės priemones“.[35]

Nuo 10 iki 25 metų buvo pailginta maksimali laisvės atėmimo bausmė (1937 m. spalio 2 d. TSRS CVK sprendimas), atšauktas lygtinio paleidimo taikymas (1939 m.), šalia dviejų lagerių režimų laisvės atėmimo bausmėms atlikti įvestas kalinimas kalėjime (1936 m.).[35]

1936 m. buvo priimta nauja TSRS Konstitucija, 1938 m. – naujas įstatymas apie teismus. Konstitucija faktiškai perdavė baudžiamąją teisę TSRS žinion, respublikos negalėjo savo teritorijoje įvesti baudžiamosios teisės normų. Nors tam tikrais atžvilgiai šie teisės aktai buvo progresyvūs (pvz., buvo atšaukta norma dėl nusikaltimų nepadariusių „socialiai pavojingų“ asmenų tremties ar išsiuntimo), tačiau iš esmės savavališkas baudžiamosios teisės normų traktavimas nesumažėjo: taip, pagal BK 5810 straipsnį buvo numatyta atsakomybė už antisovietinę agitaciją ir propagandą, galėjo būti skiriama bausmė už „valstybės ir partijos vadovų šmeižtą“, nepasitenkinimo dirbančiųjų gyvenimo sąlygomis reiškimą, buržuazinių valstybių gyvenimo „šlovinimą“, bet kokius veiksmus ginant „laiudies priešus“, įskaitant užuojautos jiems reiškimą, taip pat už „nepagarbų Stalino vardo paminėjimą“.[36]

Šiuolaikiniai autoriai to laikotarpio baudžiamosios teisės įstatymus apibūdina kaip „išties kruvinus, atmetusius teisėtumo, humanizmo ir teisingumo principus į viduramžišką bedugnę“.[37]

1941–1958 metų įstatymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuosprendis partizanų rėmėjo byloje – 25 metai pataisos darbų lageryje, teisių atėmimas 5 metams ir turto konfiskacija pagal RTFSR BK 58 straipsnio „a“ dalį (Tėvynės išdavimas)

TSRS-Vokietijos karo meto įstatymai ir baudžiamoji politika turėjo savų ypatumų. Be to, kad tuo metu galiojo laikinosios normos, numačiusios atsakomybę už tik karo metu pavojingus nusikaltimus (pvz., panikos ir gandų skleidimą), taip pat Trečiojo Reicho karių atsakomybę už karinius nusikaltimus laikinai okupuotose teritorijose, savotišku reiškiniu buvo įstatymų apie „prilyginimą“ paplitimas. Jie buvo tam tikros rūšies teisinėmis analogijomis, pvz., išėjimas iš karinių įmonių buvo prilyginamas dezertyravimui.[37]

Paplitusi buvo ir įstatymo analogijos tikroji versija: vagystė iš kario arba evakuotųjų, arba esančių slėptuvėje butų buvo baudžiama kaip banditizmas (grupinis nusikaltimas), net jei ją vykdė vienas asmuo; prekių piliečiams pardavimas didesne nei valstybinė kaina buvo baudžiama kaip spekuliacija, net jei nebuvo nustatytas prekių supirkimo siekiant naudos faktas ir pan.[37]

Pokario laikotarpyje baudžiamoji teisėkūra turėjo dvi tendencijas: iš vienos pusės buvo griežtinama atsakomybė už ekonominius ir turtinius nusikaltimus (pvz., už valstybinio turto grobstymą 1947 m. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakais nustatyta iki 25 m. laisvės atėmimo bausmė), iš kitos pusės – amnestijos, karinės padėties atšaukimas ir karo metu galiojusių baudžiamosios teisės normų atšaukimas.[38] 1947 m. gegužės 26 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo atšaukta mirties bausmė, nors jau 1950 m. ji vėl grąžinta už sunkiausius „valstybinius“ nusikaltimus: Tėvynės išdavimą, šnipinėjimą ir diversijas.

Po Stalino mirties 1953 m. prasidėjo palaipsnis baudžiamosios teisės represinių institutų ardymas. 1953 m. kovo mėn. buvo paskelbta masinė amnestija, o nuo 1954 m. prasidėjo baudžiamųjų bylų peržiūrėjimas ir nepagrįstai nuteistųjų reabilitavimas. 1956 m. XX TSKP suvažiavime pasmerkus Stalino asmenybės kultą pradėtas naujų baudžiamosios teisės aktų rengimas.[39]

RTFSR 1960 m. Baudžiamasis kodeksas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – RTFSR Baudžiamasis kodeksas (1960).

Pertvarkant represinę baudžiamosios teisės sistemą buvo priimti 1958 m. TSRS ir sąjunginių respublikų baudžiamosios teisėkūros pagrindai bei 1960 m. RTFSR Baudžiamasis kodeksas, kuriuose jau nebebuvo įstatymo taikymo pagal analogiją, o valstybinių interesų iškėlimas aukščiau asmeninių nors nebuvo pašalintas (pagrindine RTFSR BK užduotimi liko „sovietų visuomeninės ir valstybinės santvarkos, socialistinės nuosavybės“ saugojimas, o tik po jų sekė „piliečių asmens ir teisių apsauga“), bet jau nebeturėjo tokio ryškaus pobūio kaip ankstesniuose aktuose.[40]

Už bendrininkavimo ribų buvo iškeltas iš anksto nesutartas nusikaltimų slėpimas ir nepranešimas apie juos, įvestos normos numatančios lygtinį teistumą ir lygtinį atleidimą nuo bausmės, nusiklatėlių perauklėjimui numatyta pasitelkti darbo kolektyvus; gerokai sumažinta tokių bausmės rųšių kaip konfiskavimas ir mirties bausmė taikymo sritis, iš bausmės rūšių pašalintas išvarymas už TSRS ribų, paskelbimas liaudies priešu, teisių atėmimas, maksimalus laisvės atėmimo bausmės terminas sumažintas iki 10 metų (15 metų už sunkius nusiklatimus ir esant ypač pavojingiems nusiklatimų recidyvams).[41]

Po 1977 m. TSRS konstitucijos pirėmimo baudžiamoji teisėkūra dar labiau humanizuota: formaliai įtvirtinamas nekaltumo prezumpcijos principas, įvedami nuosprendžio vykdymo atidėjimo, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės su privalomu įsidarbinimo institutai, padidintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių skaičius.[42].

Tuo pačiu buvo ir priešingų tendencijų – jau 1962 m. buvo vėl gerokai išplėsta mirties bausmės taikymo sfera, ji taikyta už kyšininkavimą, pasipriešinimą milijos darbuotojams ir liaudies draugovininkams, ypač stambų valstybinio ir visuomeninio turto grobstymą[41].

1985 m. pradėtas visuomeninių santykių pertvarkymas palietė ir baudžiamąją teisėkūrą. 1987 m. TSRS Mokslų akademijos mokslininkų grupė sukūrė ir paskelbė teorinį baudžiamojo kodekso modelį, kuris tapo pagrindu parengti ir priimti 1991 metų TSRS ir sąjunginių respublikų baudžiamosios teisėkūros pagrindams, kurie įvertino demokratinius pasikeitimus visuomenėje.ref>Российское уголовное право. Общая часть / Под ред. В. С. Комиссарова. СПб., 2005. С. 39.</ref> TSRS žlugus jie taip ir neįsigaliojo.

Tuo metu tapo akivaizdu, kad baudžiamasis kodeksas turi būti reikšmingai patobulintas, nes esantys jo institutai pasirodė neefektyvūs kuriantis organizuotam nusikalstamumui; be to reikėjo demokratizuoti baudžiamąją teisę – atšauktos normos dėl antisovietinės agitacijos ir propagandos, viešus raginimus pakeisti sovietų valstybinę ir visuomeninę santvarką ir pan.[42]

Baudžiamoji teisė ekonominių reformų metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos ekonominių reformų metu tebegaliojo 1960 m. RTFSR BK, nors jo turinys reikšmingai buvo keičiamas, atspindint naujas ekonomines ir socialines visuomenės realijas: buvo unifikuota baudžiamoji valstybinės ir kitų rūšių nuosavybės pasauga, įskaitant politizuotas nuostatas, sušvelnintos bausmės daugeliui nusiklatimų, dekriminalizuotos veikos, kurios nebebuvo laikomos pavojingomis.[40]

Naujo kodifikuoto baudžiamosios teisės akto projektų rengimas prasidėjo iškart po Rusijos nepriklausomybės paskelbimo. Primasis Baudžiamojo kodekso projektas Rusijos prezidento Aukščiausiajai Tarybai buvo pateiktas 1992 m. spalio 19 d., jame jau buvo daugelis pakeitimų atspindinčių naująją baudžiamąją teisėkūrą Rusijoje: žmogaus gyvybės ir sveikatos prioritetas, tarptautinės teisės normų viršenybė ir atsakomybės už nesunkius nusikaltimus humanizavimas. Nepaisant to šis projektas taip ir nebuvo apsvarstytas Aukščiausioje Taryboje, nes buvo atmestas įstatymų leidybos ir teismų reformos komitete.[43]

1993–1994 metai kurti alternatyvūs BK projektai. Jei šių projektų Specialioji dalis didžiąja dalimi sutapo su 1992 m. projektu, tai Bendrojoje dalyje buvo esminių skirtumų: siūlytos tokios novacijos kaip juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės įvedimas, baudžiamosios teisės suskirstymas į kodifikuotą ir nekodifikuotą, baudžiamosios atsakomybės amžiaus sumažinimas.[44]

1994 m. spalį i pateikti du Baudžiamojo kodekso projektai: prezidento (rėmėsi 1992 m. projektu) ir deputatų (rėmėsi alternatyvinių projektų rezultatais); prasidėjo ilgas ir kruopštus šių dviejų projektų suderinimo darbas. Jo metu peržiūrėtos daugiau nei 2000 iš deputatų gautų pastabų.[45] Galiausiai 1995 m. birelio 19 d. projektas trečiuoju skaitymu buvo priimtas Valstybės Dūmoje, tačiau Federacijos Taryba jį atmetė. 1995 m. lapkričio 24 d. Valstybės Dūma ketvirtą kartą balsavo už projektą, tačiau gruodį Rusijos prezidentas projekto priėmimą vetavo. Buvo sukurta nauja derinimo komisija ir projektas grąžintas tobulinimui.[45]

Galiausiai 1996 m. gegužės 24 d. paskutinis Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso variantas buvo priimtas Valstybės Dūmos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Уголовное право России. Практический курс / Под общ. ред. А. И. Бастрыкина; под науч. ред. А. В. Наумова. 3-е изд., перераб. и доп. М., 2007. С. 20.
  2. ↑ О различных подходах к периодизации истории российского уголовного права см. Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 17—19.
  3. ↑ 3,0 3,1 Российское уголовное право. Общая часть / Под ред. В. С. Комиссарова. СПб., 2005. С. 28.
  4. ↑ Уголовное право России. Практический курс / Под общ. ред. А. И. Бастрыкина; под науч. ред. А. В. Наумова. 3-е изд., перераб. и доп. М., 2007. С. 20—21.
  5. ↑ Уголовное право. Общая часть / Отв. ред. И. Я. Козаченко, З. А. Незнамова. 3-е изд., изм. и доп. М., 2001. С. 2.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 Уголовное право России. Практический курс / Под общ. ред. А. И. Бастрыкина; под науч. ред. А. В. Наумова. 3-е изд., перераб. и доп. М., 2007. С. 21.
  7. ↑ Российское уголовное право. Общая часть / Под ред. В. С. Комиссарова. СПб., 2005. С. 29.
  8. ↑ Российское уголовное право. Общая часть / Под ред. В. С. Комиссарова. СПб., 2005. С. 31—32.
  9. ↑ Российское уголовное право. Общая часть / Под ред. В. С. Комиссарова. СПб., 2005. С. 32—33.
  10. ↑ 10,0 10,1 10,2 10,3 Российское уголовное право. Общая часть / Под ред. В. С. Комиссарова. СПб., 2005. С. 35.
  11. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 19.
  12. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 21.
  13. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 22—23.
  14. ↑ Уголовное право России. Практический курс / Под общ. ред. А. И. Бастрыкина; под науч. ред. А. В. Наумова. 3-е изд., перераб. и доп. М., 2007. С. 22.
  15. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 23—24.
  16. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 24.
  17. ↑ Российское уголовное право. Общая часть / Под ред. В. С. Комиссарова. СПб., 2005. С. 36.
  18. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 25.
  19. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 28.
  20. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 29.
  21. ↑ А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. Archyvuota kopija 2010-01-19 iš Wayback Machine projekto. М., 1947. С. 240.
  22. ↑ А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. Archyvuota kopija 2010-01-19 iš Wayback Machine projekto. М., 1947. С. 244.
  23. ↑ А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. Archyvuota kopija 2010-01-19 iš Wayback Machine projekto. М., 1947. С. 245.
  24. ↑ А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. Archyvuota kopija 2010-01-19 iš Wayback Machine projekto. М., 1947. С. 245–246.
  25. ↑ А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. Archyvuota kopija 2010-01-19 iš Wayback Machine projekto. М., 1947. С. 246.
  26. ↑ А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. Archyvuota kopija 2010-01-19 iš Wayback Machine projekto. М., 1947. С. 251.
  27. ↑ А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. Archyvuota kopija 2010-01-19 iš Wayback Machine projekto. М., 1947. С. 255–256.
  28. ↑ А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. Archyvuota kopija 2010-01-19 iš Wayback Machine projekto. М., 1947. С. 257.
  29. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 30.
  30. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 36.
  31. ↑ Уголовное право России. Практический курс / Под общ. ред. А. И. Бастрыкина; под науч. ред. А. В. Наумова. 3-е изд., перераб. и доп. М., 2007. С. 22—23.
  32. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 40—41.
  33. ↑ Постановление ЦИК СССР, СНК СССР от 7.08.1932 «Об охране имущества государственных предприятий, колхозов и кооперации и укреплении общественной (социалистической) собственности» // Собрание законодательства СССР. 1932. № 62. Ст. 360.
  34. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 41.
  35. ↑ 35,0 35,1 Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 42.
  36. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 43—44.
  37. ↑ 37,0 37,1 37,2 Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 44.
  38. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 46.
  39. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 47—48.
  40. ↑ 40,0 40,1 Уголовное право России. Практический курс / Под общ. ред. А. И. Бастрыкина; под науч. ред. А. В. Наумова. 3-е изд., перераб. и доп. М., 2007. С. 23.
  41. ↑ 41,0 41,1 Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 49.
  42. ↑ 42,0 42,1 Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 50—52.
  43. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 56.
  44. ↑ Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 57.
  45. ↑ 45,0 45,1 Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 58.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Rusijos_baudžiamosios_teisės_istorija&oldid=7110027"