TSKP suvažiavimas
TSKP suvažiavimas (rus. Съезд КПСС) – pagal TSKP įstatus, aukščiausias Tarybų Sąjungos komunistų partijos valdymo organas.[1]
Dalyviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]TSKP suvažiavimo delegatus rinkdavo respublikų partijų suvažiavimai, o Rusijos TFSR atveju – kraštų, sričių, bei autonominių respublikų partijų suvažiavimai.[1] Išrinkimas į suvažiavimą daugiausiai buvo naudojamas kaip apdovanojimas.[1] Maždaug pusė delegatų būdavo svarbesni partijos nariai (pavyzdžiui, XXVIII suvažiavime dalyvavo 1074 partijos funkcionieriai, 1240 valstybės pareigūnų, 147 mokslininkai, 332 aukšto rango kariškiai, 279 rašytojai ir menininkai), kita pusė – eiliniai nariai.[1]
Suvažiavimo delegatų vis daugėjo.[1] 1898 m. vykusiame I suvažiavime suvažiavime dalyvavo 9 delegatai, o XXVII suvažiavime – 5000.[1]
Eiga, funkcijos, įtaka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paprastai TSKP suvažiavimas trukdavo apie savaitę.[1] Pagrindinis jo įvykis būdavo TSKP Generalinio sekretoriaus pranešimas apie partijos būklę, užsienio ir ekonominę politiką, pasiekimus.[1] Be to, TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkas perskaitydavo pranešimą apie būsimą penkmečio planą.[1] Kitos kalbos (respublikų partijų sekretorių, obkomų sekretorių, įvairių valstybės pareigūnų) formalizuotai aptardavo tai, ką minėjo Generalinio sekretoriaus kalba.[1] Keletas centrinio aparato atrinkti eiliniai partijos nariai sakydavo kalbas, šlovinančias partijos politiką.[1] Be to, kalbas sakydavo ir kitų šalių komunistų ar darbininkų partijų (palankių TSRS) sekretoriai.[1] Kartais suvažiavimas priimdavo ir naują TSKP programą.[1]
Nuo 1921 m. vykusio X suvažiavimo debatai suvažiavimo metu nevykdavo.[1]
Suvažiavimo balsavimai baigdavosi vienbalsiai.[1] Suvažiavimas priimdavo kelias rezoliucijas, susijusias su Generalinio sekretoriaus ataskaita.[1] Kartais suvažiavime būdavo formaliai priimami įstatų pakeitimai.[1] Be to, suvažiavimas formaliai išrinkdavo TSKP Centro komitetą.[1]
Daugėjant suvažiavimo delegatų, suvažiavimų įtaka vis mažėjo.[1] Iki 1925 m. suvažiavimai vykdavo kasmet.[1] Po to jų įtaka sumenko, ir jie vyko kas trejetą – ketvertą metų.[1] 1939–1952 m. suvažiavimai ir visai nevyko.[1] Po to, mirus Stalinui, į įstatus buvo įrašyta, kad suvažiavimai turintys vykti kas penketą metų.[1]
