Erich Maria Remarque

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Remarkas)
Jump to navigation Jump to search
Erich Maria Remarque, tikras vardas - Erich Paul Remark
Erich Maria Remarque, tikras vardas - Erich Paul Remark
Gimė 1898 m. birželio 22 d.
Osnabriukas, Vokietija
Mirė 1970 m. rugsėjo 25 d. (72 metai)
Lokarnas, Šveicarija
Žymiausi darbai „Vakarų fronte nieko naujo“, „Kelias atgal“, „Trys draugai“

Erichas Marija Remarkas (vok. Erich Maria Remarque, 1898 m. birželio 22 d. – 1970 m. rugsėjo 25 d.) – vokiečių rašytojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remarkas gimė Osnabriuke (Osnabrück), Vokietijoje, katalikų knygų rišėjo Petr Franc Remark ir Anos Maria Remark (mergautinė pavardė Stellknecht) šeimoje. Iki 1912 m. mokėsi katalikiškoje mokytojų seminarijoje (vok. Katholische Lehrerseminar), 1916 m. dėl neišlaikyto egzamino buvo pašauktas į kariuomenę. Karo metu granatos skeveldrų sužeistas į koją, ranką ir į kaklą. Po karo 1919–1920 m. dirbo mokytoju, 1921–1924 m. laikraščių redaktoriumi. Kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R.

1921 m. pasivadino „prancūziška“ pavarde Remarque. Šią prancūziškai užrašytą pavardę nešiojo jo senelis XIX amžiuje. 1922 m. prie pavardės pridėjo antrą savo motinos vardą Maria.

1929 m. Remarkas išleido savo garsiausią knygą „Vakarų fronte nieko naujo“ (vok. Im Westen nichts Neues). 1930 m. pagal romaną Holivude buvo sukurtas filmas. Tai įsiutino nacius ir jų propagandos ministrą Gebelsą, kuris viešai puolė Remarką, o pastarasis neslėpė savo antinacinių pažiūrų. Jo romanai nukreipti prieš karą. Visas tris knygas „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929 m.), „Kelias atgal“ (1931 m.) ir „Trys draugai“ (1938 m.) jungia ta pati tema – Pirmojo pasaulio karo „prarastosios kartos“ likimas. Remarkas matė karą ir jo baisumus, ir tai buvo lemiama prielaida, kad galėjo praėjus dešimčiai metų jį meniškai pavaizduoti taip, jog įtikino viso pasaulio skaitytojus. Interviu apie išleistą romaną „Vakarų fronte nieko naujo“ autorius sakė: „Mes visi buvom – ir dažnai dar esam – neramūs, neturį jokių tikslų, čia energingi, čia viskam abejingi, tačiau sielos gelmėse nusiminę. Karo šešėlis kabojo tiesiai virš mūsų, nors mes ir negalvojame apie karą. Tą pačią dieną, kai man toptelėjo į galvą ši mintis, aš, ilgai nesvarstydamas, pradėjau rašyti.“

1932 m. Remarkas apsigyveno Šveicarijoje, Tičino kantone, Ronke prie Askonos, prie Madžorės ežero. Šiame itališkame Šveicarijos kantone gyveno ir kiti vokiečių rašytojai, pasitraukę nuo nacių persekiojimo. 1938 m. nacistinė Vokietija atėmė iš Remarko pilietybę. 1939 m. emigravo į JAV,1947 m. tapo natūralizuotu piliečiu. 1948 m. grįžo į Šveicariją. Mirė 1970 metais, palaidotas Ronko prie Askonos kapinėse.

1933 m. naciai degino Remarko darbus propagandiniais tikslais, skleidė nepagrįstus gandus, kad jis prancūzų žydas ir jo tikrojo pavardė – Kramer. Rašytojo tikroji pavardė yra Remark, abu tėvai buvo vokiečiai.

Asmeninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remarko pirmoji (1925 m. spalio 14 d. – 1930 m. sausio 14 d.) ir antroji (1938 m. sausio 22 d. – 1957 m. gegužės 20 d.) santuokoje buvo su šokėja Jutta Ilse Zambona (* 1901 m. rugpjūčio 25 d., † 1975 m. liepos 25 d.). Tarp šių santuokų Remarkas buvo įsivėlęs į skandalus su Marlene Dietrich, Greta Garbo ir kitomis moterimis. 1958 m. vasario 25 d. Remarkas vedė aktorę Paulette Goddard (buvusią Čarlio Čaplino sutuoktinę) ir gyveno iki gyvenimo pabaigos. Remarko sesuo Elfriede Scholz, kuri gyveno Drezdene ir dirbo siuvėja, už savo pasisakymus buvo įskųsta savo klientės ir 1943 m. pasmerkta giljotinuoti. Remarkas mirė sulaukęs 72 metų 1970 m. lapkričio 25 d. Lokarne nuo ypatingos aterosklerozės komplikacijos, po kurios jį ištiko keletas infarktų. Remarkas palaidotas Ronco sopra Ascona kapinėse.

Knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remarkas parašė 14 romanų (Paskutinis liko nebaigtas). Autoriaus romanų temos – meilė ir mirtis: žmogaus būties pagrindas. Jose skaitytojas sutinka pats save, išgalvoti veikėjai atrodo jam kaip jo paties svajonių, abejonių ir baimių atspindys. Pirmasis pasaulinis karas („Vakarų fronte nieko naujo“), Veimaro Respublikos drama („Kelias atgal“, „Trys draugai“, „Juodasis obeliskas“), tremtis („Mylėk savo artimą“, „Triumfo arka“, „Naktis Lisabonoje“, „Šešėliai rojuje) Kai paprašydavo jo pareikšti nuomonę, jis atsakydavo, jog viską, ką norėjęs pasakyti, pasakęs romanais. Jeigu jis nebūtų regėjęs siaubingų įvykių fronte, nebūtų sugebėjęs savo „karo“ romano parašyti taip, kaip parašė praėjus dešimčiai metų.

Ekranizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1930: „Vakarų fronte nieko naujo“
  • 1938: „Trys draugai“
  • 1948: „Triumfo arka“
  • 1958: „Laikas gyventi ir laikas mirti“
  • 1971: „Naktis Lisabonoje“
  • 1979: „Vakarų fronte nieko naujo“

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]