Regina Januškevičienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Regina Januškevičienė, (rus. Янушкевич Регина Викентьевна; 1896 m. liepos 8 d. Masikvietiškyje, dab. Vilkaviškio rajonas1978 m. rugpjūčio 18 d. Vilniuje) – Lietuvos ir Rusijos kinematografininkė, aktorė ir literatė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ir augo valstiečio Vinco Vaitavičiaus šeimoje. Regina mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje, dalyvavo teatrinėje veikloje. Ištekėjo už teisininko Rusijos IV Dūmos deputato Mykolo Januškevičiaus, gimė duktė. Pirmojo pasaulinio karo metais jauna šeima atsidūrė Peterburge. Šiame mieste R. Januškevičienė 1915 m. parašė pirmąją savo pjesę „Jau ne pirmas“, kuri buvo suvaidinta lietuvių karo pabėgėlių teatre.

Pokaryje Januškevičių šeimos keliai išsiskyrė: vyras Mykolas grįžo į Lietuvą, o žmona Regina liko Rusijoje. Petrograde R.Januškevičienė vadovavo darbininkų dramos rateliui, antrą kartą ištekėjo už karinio komisaro A. Titovo. Vėliau ji kartu su motina, broliais ir seserimis persikėlė į Maskvą. 1922 m. pradėjo studijuoti Vsevolodo Mejercholdo vadovaujamame Teatrinio meno institute GITIS, 19231926 m. mokėsi GEKTEMAS' o (rus. ГЭКТЕМАС) Valstybinėse eksperimentinėse teatrinėse dirbtuvėse. Tuo metu R. Januškevičienė aktyviai dalyvavo Sovietinės Rusijos įvairių teatrinių organizacijų veikloje. 1920 m. ji išsiskyrė su A. Titovu. Maskvoje mokėsi kino scenaristų kursuose, dirbo aktore V. Mejercholdo teatre. Suartėjo su šio teatro režisieriumi Nikolajumi Eku (rus. Николай Экк). Jie sukūrė šeimą, drauge su žinomu turkų poetu ir dramaturgu Nazimu Hikmetu įsteigė tetrą „Metla“.

1931 m. Regina Januškevičienė kartu Nikolajumi Eku ir Aleksandru Stolperiu parašė scenarijų pirmajam sovietiniam garsiniam filmui „Kelialapis į gyvenimą“ (Mežrabpomfilm studija). Šioje N.Eko režisuotoje juostoje ji ir vaidino – sukūrė Motinos vaidmenį. Filmas Sovietų Sąjungoje turėjo didžiulį pasisekimą. Jo režisierius gavo užsakymą sukurti naują juostą, kuriai R. Januškevičienė parašė scenarijų ir tikėjosi pagrindinio vaidmens. Pirmasis sovietinis spalvotas meninis filmas „Grunia Kornakova“ pasirodė kino teatruose 1936 m., jame vaidino naujoji N. Eko žmona Valentina Ivašova.

Po skyrybų užgriuvo nauja nelaimė – 1936 m. mirė duktė Renė iš antrosios santuokos. Tais pačiais metais R. Januškevičienė išbandė jėgas animacijoje – parašė scenarijų filmukui „Pasaka apie piktą Meškiną, klastingą Lapiną ir linksmąjį Piemenį“.

1941 m. ji atvažiavo į Lietuvos TSR – planavo įsteigti Kauno kino studiją, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas šiuos planus sutrukdė. Karo metais R. Januškevičienė dirbo agitbrigadoje – važinėjo su koncertais ir spektakliais po fronte kovojančius Raudonosios armijos dalinius, rašė pjeses. 1947 m. galutinai apsigyveno Vilniuje, dirbo konsultante LTSR Kinematografijos komitete. 1959 m. parašė paskutinį savo scenarijų animaciniam filmukui lietuvių legendos motyvais „Gintarinė pilis“ (Sojuzmultfilm studija), 1968 m. išleido prisiminimų knygą.

Filmografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Scenarijų autorė:
    • „Kelialapis į gyvenimą“ (meninis filmas, 1931 m.)
    • „Grunia Kornakova“ (meninis filmas, 1936 m.)
    • „Pasaka apie piktą Meškiną, klastingą Lapiną ir linksmąjį Piemenį“ (animacinis filmas, 1936 m.)
    • „Gintarinė pilis“ (animacinis filmas, 1959 m.)
  • Aktorė:
    • „Kelialapis į gyvenimą“ (meninis filmas, 1931 m.)

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Januškevičienė R. „O metai nelaukia...“ – „Vaga“, 1968

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]