Raudonosios jūros pakrantės provincija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Raudonosios jūros pakrantės provincija | ||||
|---|---|---|---|---|
| ||||
 | ||||
| Valstybė | Egipto chedivatas | |||
| Administracinis centras | Masava | |||
| Valis | Masavos valiai | |||
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
(Rytų Sudano ir) Raudonosios jūros pakrantės provincija buvo Egipto chedivato administracinis teritorinis vienetas 1864-1885 m. Didžiausio išsiplėtimo metu 1975 m. jis apėmė didžiąją dalį dabartinės Eritrėjos, Džibutį, šiaurės vakarų Somalį ir rytinę Etiopiją.
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vykdant Osmanų imperijos reformas, 1865 m. Habešo ejaletas, nominaliai kontroliavęs Eritrėjos pajūrio teritorijas iš Masavos uosto, buvo perduotas Egipto chedivato kontrolei. Tuo metu Egiptą valdė ambicingas Ismailis Paša, kuris jau kontroliavo Nubiją, ir siekė įsigalėti turtingose žaliavomis Etiopijos teritorijose. Tam buvo pasitelktas tiek laivynas iš Raudonosios jūros, tiek sausumos armija iš Nilo slėnio.
Pirmiausia, Egipto laivynas atkūrė centrinę valdžią pajūryje, t. y. strategiškai svarbiuose Masavos ir Suakino uostuose. Jis sparčiai plėtė teritorijas į pietus, įgydamas kontrolę vietiniams pakrantės sultonatams - afarų Girifui, Rahaitai ir Tadžurai, somalių Zeilai, galiausiai 1875 m. užėmė Hararą.
Tuo pat metu buvo plečiamos teritorijos iš vakarų, t. y. iš Sudano (Nubijos), kur Egiptui pavyko sėkmingai užimti praktiškai nekontroliuojamas tigrių genčių teritorijas ir tokiu būdu užvaldyti prekybą tarp Nubijos ir pajūrio. 1872 m. buvo užimtas svarbiausias prekybinis regiono miestas Kerenas ir bilenų gyvenamas Senhito regionas. Visų šių užkariavimų dėka Egiptui pavyko užimti strategiškai svarbius miestus ir trumpam sustiprinti pozicijas Raudonojoje jūroje. Šiuose užkariavimuose svarbi asmenybė buvo šveicarų kilmės tyrinėtojas Verneris Munzingeris, kuris tarnavo Egipto pašai.
1875 m. Egipto armija užėmė Hamasieną, taip pradėdama ekspansiją į Etiopijos kalnyną, tačiau čia susidūrė su stipriu Etiopijos imperijos, tuo metu valdomos Johanes IV, pasipriešinimu. Tais pačiais metais Dogalio mūšyje Egipto armija buvo sutriuškinta, o 1876 m. patyrė pralaimėjimą prie Guros. Savo šiaurinėse teritorijose Etiopija sustiprino pozicijas, įkurdama Mereb Melašo provinciją. 1881 m. Sudane prasidėjus Mahdi sukilimui, Egiptas nebegalėjo skirti pakankamai dėmesio provincijos palaikymui. Po 10 m., t. y. 1884 m., Egiptas pripažino Etiopijai ne tik Hamasieną, bet ir Senhitą.
Raudonosios jūros pakrantėje Egipto hegemoniją varžė europiečiai, kurie sudarydavo sutartis su vietos vadais ir įsitvirtindavo atskirose atkarpose. 1862 m. Tadžuros sultonate įsitvirtino prancūzai, 1869 m. Italai įsitvirtino Asebe, britai įsitvirtino somalių žemėse, ir t. t. Provincija galutinai panaikinta 1885 m., kai Italija užėmė Masavą, ir Egiptas galutinai atsisakė ambicijų Afrikos rage.
Provincijos vietininkai (valiai)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1866–1867 m. – Hasan Bey Rifat,
- 1867–1871 m. – Ali Mumtaz Paša,
- 1871 m. – Aladdin Paša Siddiq,
- 1871–1874 m. – Johann Alber Werner Munzinger Paša,
- 1874–1875 m. – Arakil Bey Nubar,
- 1875–1876 m. – Mohammed Ratib Paša,
- 1876–1877 m. – Osman Rifqi (Uthman Rifki),
- 1877–1882 m. – Ala’el-Din Paša Siddiq,
- 1882–1882 m. – Hursid Bey Pertev,
- 1883–1884 m. – Muhammad Muhtar Paša,
- 1884 m. – Mason Bey,
- 1884–1885 m. – Izzet Bey ir Chermside.
| |||||
.svg){kind=small}