Rūgšties pasiskirstymo Rytų Azijoje stebėjimo tinklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
EANET šalys narės (žalia spalva)

Rūgšties pasiskirstymo Rytų Azijoje stebėjimo tinklas (angl. The Acid Deposition Monitoring Network in East Asia, EANET) - moksliniu bendradarbiavimu paremta organizacija, kurios pirminis tikslas yra sukurti vieningą rūgščiuosius lietus sukeliančių medžiagų plitimo tyrimų tinklą. Jo steigimas buvo pradėtas Japonijos iniciatyva 1993 metais, o aktyvi veiklą - 2001 metų sausio 1 d. ir trunka iki šių dienų. Organizacijai priklauso 13 valstybių: Kambodža, Kinija, Indonezija, Japonija, Laosas, Malaizija, Mongolija, Mianmaras, Filipinai, Pietų Korėja, Rusija, Tailandas ir Vietnamas.

Istorija ir įkūrimo priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonijos mokslininkai buvo pirmieji, kurie XX a. devintojo dešimtmečio viduryje įrodė, jog rūgščius lietus sukeliančios medžiagos Rytų Azijoje gali nukeliauti didelius atstumus ir daryti įtaką ne tik teršiančiai valstybei, bet ir jos kaimynėms. Buvo nustatyta, jog dėl spartaus industrializacijos augimo Kinijoje, prasidėjusio po 1978 metais pradėtos ekonominės reformos, į atmosferą yra išmetama itin daug teršalų, kurių dalis pasiekdavo Šiaurės ir Pietų Korėją, Mongoliją, Rusiją, Japoniją ir kitas valstybes. Su šiais atradimais buvo supažindinti politikai bei biurokratai, kurie palaikė idėją imtis veiksmų.[1]

Šiuo metu yra ištirta, jog pagrindinis rūgščiojo lietaus šaltinis regione yra Kinija. Augantis šios šalies energijos poreikis ir bandymas jį patenkinti deginant daug sieros turinčią anglį, į aplinką paleidžia didžiulius kiekius rūgštingumą sukeliančių medžiagų. Prie to prisideda ir silpna taršos kontrolė ir jos įgyvendinimo sudėtingumas dėl modernių technologijų trūkumo. Yra ištirta, jog Kinija atsakinga už 65 % viso Rytų Azijoje išmetamo sieros dioksido, kurio dalis su oro srautais patenka į pavėjui esančią Pietų Korėją bei Japoniją. Pavyzdžiui, iš Kinijos atkeliaujančios rūgščiosios medžiagos Pietų Korėjoje sudaro 13 %, o Japonijoje 17 % bendro sieros ir azoto oksidų kiekio[2]Įvertinant šių medžiagų emisijas vienam žmogui, Kinija kaimynines valstybes lenkia 2-3 kartus[3]

Japonija, norėdama spręsti rūgščiojo lietaus problemą, susidūrė su vieningų duomenų problema. Pavienių valstybių mokslininkai naudodavo skirtingus metodus analizuodami rūgšties pasiskirstymą Rytų Azijoje ir tai duodavo prieštaringus rezultatus. Pavyzdžiui, Kinija nepatikliai žiūrėdavo į Japonijos gautus rezultatus, ir atvirkščiai. Tikimąsi, jog EANET vykdomi tyrimai išspręs šią problemą ir suteiks stiprų mokslinį pagrindą ieškant praktinių kovos su rūgščiuoju lietumi būdų.

EANET kūrėsi trimis etapais. Pirmojo metu (1993-1997 metais) įvyko keturi ekspertų susitikimai, kuriuose buvo aptariama rūgšties pasiskirstymo problema bei diskutuojama dėl tinkamiausių tyrimo metodų. Antrasis etapas prasidėjo 1998 metais, kuomet susitarus dėl teorinių pagrindų buvo nuspręsta šalyse narėse įkurti regioninius tyrimų centrus. Tai užtruko dvejus metus, kol galiausiai 2001 metų sausio mėnesį buvo pradėti reguliarūs stebėjimai trunkantys iki dabar. Gautų duomenų apibendrinimo centras yra įsikūręs Japonijoje.[4]

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

EANET yra išsikėlusi 7 pagrindines veiklos kryptis: 1) rūgšties pasiskirstymo stebėjimas; 2) duomenų kaupimas, vertinimas, saugojimas ir naudojimas; 3) kokybiškų tyrimų skatinimas ir kontrolė; 4) techninės pagalbos vykdymas ir specialistų gebėjimų kėlimas; 5) rūgšties pasiskirstymo problemų tyrimų skatinimas; 6) visuomenės supratimo didinimas; 7) bendradarbiavimas su kitomis aplinkosaugos organizacijomis.[5]

Finansavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

EANET veikla finansuojama iš savanoriškų šalių narių įnašų. Nepaisant daugelio valstybių dalyvavimo, Japonija išlieka pagrindine iniciatore bei finansuotoja. Pradiniame etape ši šalis organizavo konferencijas ir kongresus bandydama įtraukti kitas Rytų Azijos valstybes, rengė specialistų iš šalių narių apmokymus, suteikė reikalingą oro taršos stebėjimo įrangą bei padengė visas kitas kilusias išlaidas.[6] Šiuo metu prie to pradeda aktyviau prisijungti Pietų Korėja, Kinija ir kitos šalys, tačiau jų indelis nėra toks žymus.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kenneth E. Wilkening. Acid rain science and politics in Japan: a history of knowledge and action toward sustainability. MIT Press, 2004. 202 psl.
  2. Gregory R. Carmichael and Richard Arndt. Baseline Assessment of Acid Deposition in Northeast Asia. The Nautilus Institute, 1997. [1] Tikrinta: 2009-12-28
  3. Organisation for Economic Co-operation and Development. Oecd environmental performance reviews: China, Volume 24. OECD Publishing, 2007. 318 psl.
  4. Hiroshi Ohta. A small leap forward: regional cooperation for tackling the problems of the environment and natural resources in Northeast Asia. Iš Martina Timmermann, Jitsuo Tsuchiyama. Institutionalizing northeast Asia: regional steps towards global governance. United Nations University Press, 2008. 297-315 psl.
  5. The Acid Deposition Monitoring Network in East Asia. [2] Tikrinta: 2009-12-28
  6. Wakana Takahashi. Formation of an East Asian Regime for Acid Rain Control: The Perspective of Comparative Regionalism. International Review for Environmental Strategies, Vol.1, No.1, 2000. 97 – 117 psl.

Kita informacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]