Rėkyvos elektrinė
Rėkyvos elektrinė – pirmoji Lietuvoje elektrinė, suprojektuota ir pastatyta be užsienio specialistų ir kapitalo paramos, turėjusi didelę reikšmę Lietuvos energetikos plėtrai. Įrengta Rėkyvos gyvenvietėje.
Statybos prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išaugus elektros energijos naudojimui, Bačiūnų elektrinė nebebuvo pajėgi patenkinti, Šiaulių, Panevėžio, Radviliškio ir aplinkinių miestų poreikio. 1936 m. Lietuvos inžinierinės visuomenės, kurios aktyviausi nariai buvo prof. Pranas Jodelė, Steponas Kolupaila, Albinas Rimka, inžinieriai Pranas Drąsutis, Leonas Kaulakis, Jurgis Vidmantas pastangomis užsienio valstybių pavyzdžiu buvo įsteigtas Energijos komitetas. Jo Elektros komisija, vadovaujama P. Drąsučio, vėliau L. Kaulakio ištyrė Lietuvos elektros ūkį, numatė perspektyvinius elektros energijos poreikius ir racionalius vartotojų elektra aprūpinimo būdus, suformavo teisinius energetinio ūkio kūrimo pagrindus.
1937 m. valstybė savo lėšomis įsteigė akcinę bendrovę „Elektra“ su 6 mln. litų pagrindiniu kapitalu, kurios tikslas buvo realizuoti Energijos komiteto rengiamą Lietuvos elektrifikacijos planą. Valstybės kapitalas joje sudarė 97,5 proc., 55 498 akcijos teko Susisiekimo ministerijai, po 1530 akcijų Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijoms, likusios 1442 akcijos – savivaldybėms ir privatiems asmenims. 1938 m. vadovaujantysis „Elektros“ akcinės bendrovės darbuotojas Pranas Drąsutis „Energijos komiteto darbuose“ paskelbė Respublikos elektrifikacijos plano metmenis.
Elektros energijos komitetas nutarė statyti naują galingesnę elektrinę, kuri energija galėtų aprūpinti ir Panevėžį, o pastačius Kauno elektrinę, taptų rezervine. Numatyta panaudoti Piktmiškio ir Degimų, o vėliau Karpiškio ir Tyrulių durpynų durpes. Šiaulių miesto savivaldybė, bijodama konkurencijos savo įmonei – Bačiūnų elektrinei, iš pradžių priešinosi šiam projektui, tačiau vėliau nusipirko dvi valstybinės AB „Elektra“ akcijas ir gavo teisę jos valdyboje turėti savo atstovą. Juo tapo Domas Jasaitis.
Naują šiluminę elektrinę buvo nutarta statyti durpynų centre – Rėkyvoje. Vieta pasirinkta dėl tvirto grunto ir gero Rėkyvos ežero vandens. Durpės kurui buvo pasirinktos dėl jų kainos. 1937 m. 1 kWh elektros energijos pagaminti durpės kainavo 5,21 ct., akmens anglys – 5,27 ct., o naftos produktai – 9,23 ct. Palyginus su elektros energijos kaina (vidutiniškai Lietuvoje – 1,20 Lt/kWh), kintamosios išlaidos sudarė nežymią dalį. Užtat energetikos pelningumas buvo milžiniškas.
Statyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1939 m. spalio 15 d. Rėkyvoje pagal inž. Leono Kaulakio (vėliau Kauno politechnikos instituto profesorius) projektą pradėta statyti nauja šiluminė elektrinė. Dalį 16,5 ha sklypo sudarė Šiaulių savivaldybės perimto buvusio F. Karpio dvaro žemė, dalį – ūkininkų J. Grumšlio ir M. Monstavičiaus sklypai, kuriuos teko išpirkti. Iš pradžių buvo numatyta pastatyti du garo katilus ir vieną 2,5 MW turbogeneratorių, 1944 m turėjo būti pastatytas dar vienas katilas ir 5 MW turbogeneratorius, o 1955 m. ketvirtasis katilas ir 7,5 MW galios turbogeneratorius. Šios 15 MW galios turėjo pakakti iki 1960 metų. Gyvenimas įnešė savo korektyvas – 1960 m. Šiaulių ir Panevėžio maksimali apkrova jau siekė 50 MW.
Rėkyvos elektrinę statė akcinė bendrovė „Elektra“, statybai vadovavo inž. Antanas Gruodis (vėliau ilgametis Vyriausiosios valstybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos viršininko pavaduotojas). Paties elektrinės pastato statybos konkursą laimėjo Kauno brolių Kaganų statybos bendrovė, sutikusi darbus atlikti už 500 tūkst. Lt. Rėkyvos elektrinėje buvo sumontuoti du po 15 t/h garo našumo 32 atm. slėgio ir 425 °C garo temperatūros „Škoda“ firmos katilai ir „Siemens – Schukert“ 2500 kW galingumo 6,3 kV įtampos generatorius. Tai buvo pirmoji Lietuvoje elektrinė, statyta ne užsienio kapitalu ir jėgomis.
Paleista 1940 m. pabaigoje, Rėkyvos 2,5 MW galios elektrinė elektros energiją Šiauliams tiekė per gretimos Bačiūnų elektrinės linijas. Visi įrengimai – trys garo katilai ir du generatoriai baigti montuoti 1941 m. birželio 5 d. o priimta eksploatacijon elektrinė buvo vos trys dienos prieš prasidedant karui. Iš Rėkyvos buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje 30 kV įtampos elektros perdavimo linija į Radviliškį ir Panevėžį. Joje buvo įrengti iki tol Lietuvoje nenaudoti aukštinantys 3200 kVA transformatoriai, komutacinė ir relinės apsaugos aparatūra. Pirmųjų aukštos įtampos linijų atramos buvo medinės, laidai variniai. Šiauliuose pastatyta 30/6 kV transformatorinė pastotė turėjo du 800 kVA transformatorius. Abi elektrines aptarnavo tas pats personalas. Svarbiausia, kad Šiauliai, Radviliškis ir Panevėžys jau turėjo du maitinimo šaltinius. Bačiūnų elektrinės 270 kW lokomobilis buvo demontuotas ir išvežtas į Juodupę.
Okupacijos ir reorganizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antrojo pasaulinio karo metais ir Bačiūnų, ir Rėkyvos elektrinės dirbo mažesniu apkrovimu. Dienos metu apkrovimas siekė 800 kW, o naktį tik 200-300 kW. Vokiečių okupacijos metais įmonei vadovavo Bronius Snarskis. Per karą vokiečių okupacinė valdžia gyventojų ir pramonės poreikiais nesirūpino ir Šiauliuose. Nerūpėjo jai ir elektros ūkio plėtra. Netgi buvo nutraukta 30 kV elektros perdavimo linijos į Kuršėnus statyba, jos nauji variniai laidai nuimti ir išvežti į Vokietiją. 1944 m. vokiečiams pasitraukiant iš Lietuvos, buvo įsakyta didesnes elektrines demontuoti ir įrengimus išgabenti į Vokietiją, o nesuspėjus – išsprogdinti. Karo metais Lietuvoje nenukentėjo tik Bačiūnų, Rėkyvos ir Petrašiūnų popieriaus fabriko elektrinės. Tačiau už pasipriešinimą vokiečių okupacinei valdžiai, norėjusiai susprogdinti Rėkyvos elektrinę, elektrinė neteko kelių savo darbuotojų. 1944 m. liepos 12 d. buvo suimti, o po savaitės kalėjimo kieme sušaudyti turbinų mašinistas Stasys Puzinas, katilų mašinistas Juozas Milinavičius, siurblių mašinistas Jonas Kšanys ir tekintojas Kostas Šlamas.
Nuo 1944 liepos mėn., kai miestą užėmė sovietinė kariuomenė, įmonės vadovais tapo darbininkai Antanas Jurėla ir Juozas Stankevičius, kurie ir pradėjo iš naujo burti kolektyvą. Jau 1945 m. elektros energijos gamyba išaugo dvigubai. 1945 m. buvo įsteigtas Šiaulių energetikos rajonas, kuriam priklausė Rėkyvos ir Bačiūnų elektros stotys, Šiaulių elektros tinklai su Radviliškio skyriumi, Panevėžio elektros tinklai su Šeduvos skyriumi bei Rėkyvos ir kiti aplinkiniai durpynai. Nuo 1945 gegužės mėn. sujungtos į vieną įmonę Bačiūnų – Rėkyvos elektrinės direktoriumi tapo Romualdas Kavoliūnas, bet jau 1946 m. spalio 15 d. buvo paskirtas sovietinei okupacinei valdžiai patikimesnis Vladimiras Anisimovas.
Sunku buvo paruošti ir kurą – trūko technikos ir darbo jėgos, nes daug durpyno darbininkų buvo paimti į kariuomenę. Todėl šią spragą užtaisyti miesto valdžia paprašė mieste dislokuoto karinio dalinio karius. 1945 m. vasara buvo lietinga, teko deginti net 70 % drėgnumo durpes, todėl dažnai užsikišdavo katilai. Elektros energijos nepakako, jos tiekimą teko riboti, buvo sudaromi grafikai, bet ir juos nuolat teko koreguoti. Pirmiausia elektra buvo aprūpinamos karo ligoninės, valstybinės ir karinės įstaigos, bet netrukus pradėjo gamybą ir alaus darykla, linų fabrikas, duonos kepykla, „Stumbro“ ir „Rūtos“ fabrikai, elektros energija vėl pradėta tiekti Radviliškiui ir Panevėžiui. Nuolat augo ir Šiaulių poreikiai. Jeigu 1940 m. apkrovimo maksimumas mieste siekė tik 1000 kW, tai 1945–1500 kW, o 1950 m. – net 6000 kW. 1946 m. mieste buvo sunaudota 4,9 GWh elektros energijos, o 1951 m. –jau 9,1 GWh.
1949 m. elektrinės direktoriumi paskirtas Vasilijus Bairikovas. 1947 m. balandžio 1 d. durpynai tapo savarankiška įmone, o 1951 m. vasario – gegužės mėn. Šiaulių energijos rajonas buvo padalintas į savarankiškus Šiaulių elektros tinklus ir Rėkyvos – Bačiūnų Valstybinę rajoninę elektros stotį, kurios direktoriumi paskirtas Andrejus Nesterenko.
1950 m. pagal „Lenpromenergoprojekto“ techninę dokumentaciją Rėkyvos elektrinėje buvo sumontuotas naujas 5200 kW generatorius, 1951 m. pastatytas naujas „Krasnyj kotelščik“ gamyklos 35 t/h galios garo katilas ir 6000 kW AEG firmos turbina. 1952 m. pradėjo dirbti 5600 kVA pastotė, įjungta pirmoji 35 kV elektros perdavimo linija Rėkyva – Akmenė, kurios tiekiama energija naudojosi statomas Akmenės cemento kombinatas. Pačioje statybų pradžioje, 1947 m. šiam būsimam Lietuvos statybų milžinui reikėjo 300 kW, po metų jau 3000 kW galios per mėnesį, o projektinis galingumas buvo apie 16 mln. kWh per metus. Todėl į Akmenę iš Vilniaus buvo perkeltas 3000 kW galios energetinis traukinys. Tik 1952 m., nutiesus 110 kV EPL Rėkyva – Akmenė ir pastačius 5600 kVA galingumo pastotę, Akmenės aprūpinimas energija pagerėjo. Šiaulių pastotėje vienas 800 kVA transformatorius buvo pakeistas nauju, 3200 kVA galios.
Elektrinių esamas galingumas atsiliko nuo besivystančio Lietuvos ūkio poreikių (Akmenės stambi cemento gamykla ir kitos įmonės) Sprendimas buvo neatideliotinas mažosios Rėkyvos VRE galingumo žymus padidinimas nežiūrint nepalankių statybai žiemos sąlygų.
Statant pagrindinio korpuso gelžbetoninį karkasą pirmą sykį Lietuvoje buvo panaudotas ir moksliškai patikrintas gelžbetonio darbų vykdymas neigiamos lauko temperatūros sąlygomis (vedė inž. M.Kaganas).
1953 m. Rėkyvoje pradėtas eksploatuoti dar vienas „Krasnyj kotelščik“ 12 t/h našumo garo katilas ir „Siemens – Schuckert“ 2500 kW galios turbogeneratorius. Pradėjo dirbti 35 kV EPL Rėkyva – Pakapė ir dar viena 2000 kVA kilnojamoji pastotė Pakapėje. Rekonstrukcijos sąmatinė vertė viršijo 21 mln. rublių. Bendras elektrinės galingumas išaugo iki 11 000 kW. 1954 m. Šiaulių zonoje atsirado dar viena stambi įmonė – Daugėlių statybinių medžiagų kombinatas. Į jį buvo nutiesta 35 kV EPL ir sumontuota 1800 kVA galingumo pastotė.
Daug dėmesio įmonė skyrė savo darbuotojų gyvenimo sąlygoms. 1950 m. pirmieji gyventojai įsikūrė naujame 12 butų name Bačiūnuose. Vėliau pradėti statyti gyvenamieji namai Rėkyvoje. 1951 m. gegužės 1 d. pradėjo veikti gyvenvietės klubas „Energetikas“. Jame netrukus susibūrė mišrus choras, aktyviai veikė dramos būrelis, moterų ansamblis. 1955 m klube susiorganizavo pučiamųjų orkestras, kaimo kapela, vėliau estradinis orkestras. 1963 m. buvo pradėtos statyti netgi operetės.
Termofikacijos pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1955 metais, vadovavimą elektrinei vėl perleidus „nacionaliniams kadrams“ ir direktoriumi paskirtas Justinas Nekrašas, vėliau TSRS Energetikos ir Elektrifikacijos ministro pavaduotojas. Jam vadovaujant buvo žengtas naujas žingsnis – 1955 m. rugpjūčio mėn. iš elektrinės nutiesta 0,8 km. 89 mm diametro šiluminė trasa į Rėkyvos gyvenvietę, kurios šilumos vartotojų instaliuota galia siekė vos 600 kW. Tačiau tai buvo centralizuotos termofikacijos pradžia. Vilniuje pirmasis miesto gyvenamasis pastatas prie centralizuotų šilumos tinklų buvo prijungtas tik 1956 m. Kaune centralizuotas šilumos tiekimas pradėtas 1963 m. Tų pačių metų rugsėjo 26 d. laikoma ir bendrovės „Panevėžio energija“ gimtadieniu, nors nedidelė dyzelinė elektrinė Panevėžyje veikė ir prieš karą.
J. Nekrašas tuometinėje partinėje spaudoje rašė: „Dabar kiekviena įmonė, kiekvienas namas turi savo katilinę, kad galėtų patenkinti savo poreikius šiluminei energijai. Mažos katilinės, kurių naudingo veikimo koeficientas yra žemas, atsieina liaudies ūkiui žymiai brangiau, negu didelės šiuolaikinės katilinės, galinčios aprūpinti šiluma ištisus rajonus ir net ištisus mūsų respublikos miestus“. Ši propaganda davė savo vaisius. Pradėta galvoti apie šilumos ūkio centralizavimą visuose Lietuvos miestuose.
Prasidėjo ir Šiaulių energetinio ūkio pertvarkymas, daugiau dėmesio skiriant centralizuotam šilumos tiekimui. Tačiau šilumos tinklų plėtra Šiauliuose vyko lėtai. 1958–1960 m. šilumos trasa vis augančioje Rėkyvos energetikų gyvenvietėje prailgėjo tik iki 1150 m, jos galingumas padidėjo iki 2330 kW, bet 1960 m. šilumos energijos gamyba siekė tik 1 GWh. 1961 m. prie centrinio šildymo buvo prijungtas 4 butų namas ir per metus jau buvo gaminama 1,34 GWh šilumos energijos. 1963 m. buvo 24 vartotojai, per metus sunaudoję 51,3 GWh šilumos energijos. Dar po metų vartotojų padaugėjo iki 106, šilumos trasų ilgis išaugo iki 6,32 km, o centriniam šildymui buvo pagaminta 136,7 GWh energijos.
Dar ilgą laiką pagrindine įmonės produkcija liko elektros energija – 1955 m. abiejose elektrinėse jos buvo pagaminta 57 GWh. Tačiau dar greičiau augo Šiaulių miesto elektros energijos poreikiai 1955 m jie siekė 17 GWh, 1960 m. – 43,6 GWh, o 1965 m. net 96,4 GWh. 1956 m lapkričio mėn. nutiesus 110 kV įtampos elektros energijos perdavimo liniją Petrašiūnai – Panevėžys – Rėkyva, o Kauno ir Rėkyvos elektrines sujungus lygiagrečiam darbui, prasidėta kurti Lietuvos energetikos sistema. Tais pačiais metais buvo pastatyta ir dar viena 35 kV EPL į Šiaulius, sumontuoti atviro tipo skirstomieji tinklai, pastotės galingumas pasiekė 6400 kVA, bet šios galios miestui pakako tik iki 1959 m.
1957 m. visas energetinis ūkis buvo perduotas Liaudies ūkio tarybos energetinio ūkio valdybos žinion. Šiaulių įmonės vairą perėmė Marijonas Petronis, vėliau, nuo 1963 m. vienas iš Panevėžio šilumos tinklų steigėjų ir iki 1983 m. šios įmonės vyr. inžinierius. Jam teko dalyvauti tolesniame viso Šiaulių energetinio ūkio pertvarkyme. Per porą metų prie vieningos energetinės sistemos buvo prijungti visi apskrities rajonai, likviduotos senos ir nugyventos hidroelektrinės, dyzelinės elektros stotys, performuota Šiaulių elektros tinklų ir elektrinių rajono struktūra. Elektros gamyba buvo galutinai atskirta nuo paskirstymo ir tiekimo.
Pastačius atvirą 110/35/6 kV pastotę 1957 m. spalio mėn. Bačiūnų elektrinė buvo likviduota, o įmonė pavadinta Rėkyvos valstybine rajonine elektrine (VRE). 1959–1964 m. įmonei vadovavo Algirdas Musneckis. 1962 m. kovo 26 d. įjungta 330 kV įtampos linija (tuo metu veikusi 110 kV įtampa) Šiauliai – Jelgava, kuria Lietuvos energetinė sistema buvo prijungta prie Šiaurės vakarų jungtinės energetinės sistemos.
Durpių paruošimas kurui buvo labai brangus, jis reikalavo kone katorginio darbo. Tik gabalinių durpių formavimas buvo mechanizuotas. Gabalinės durpės iš durpynų buvo atvežamos siaurojo geležinkelio vagonais, bet juos iškrauti tekdavo paprasčiausiais kastuvais, į bunkerius jas pakraudavo keltuvu. Kai pasitaikydavo blogesnis kuras, visi remontininkai ir netgi įmonės valdyba būdavo mobilizuojami kelmų pakrovimui į kūryklas. Kartais tik tokių priemonių dėka pavykdavo palaikyti normalius katilų darbo parametrus. 1963 m. Rėkyvos elektrinėje rekonstruotas durpių deginimas, pradėti naudoti durpių trupiniai, kurie buvo dvigubai pigesni už gabalines durpes, be to leido mechanizuoti daugelį sunkių darbų. Įmonės etatų sąraše išnyko kūriko specialybė – katilus iš valdymo pulto pradėjo aptarnauti katilų mašinistai, žarsteklį pakeitė valdymo raktas.
Netrukus prasidėjo Kauno hidroelektrinės (90 MW, paleista 1959 m. lapkričio 5 d.), stambių šiluminių elektrinių (Lietuvos VRE pirmasis 150 MW blokas paleistas 1962 m. gruodžio 30 d., iš viso 1,8 GW galios) statyba. Jos turėjo gaminti žymiai pigesnę elektros energiją. Rėkyvos elektrinės reikšmė ėmė mažėti, o šilumos energijos gamybą ribojo didelis nuotolis nuo Šiaulių miesto. 1964 m. Rėkyvos elektrinėje pastatytas mazuto ūkis, katilai pritaikyti deginti ne tik durpes, bet ir tuo metu labai pigų mazutą. Tai leido sumažinti energijos savikainą – palyginus su prieškario metais ji buvo net 4 kartus mažesnė.
Nuo elektros – prie šilumos gamybos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Spartus šalies energetinės sistemos vystymasis nulėmė tolesnę įmonės veiklą. Be to, didelę reikšmę turėjo ir naujų energijai imlių pramonės šakų atsiradimas Šiauliuose. 1948 m. atidaryta dviračių gamykla „Vairas“, 1958 Staklių gamykla, 1961 m. pradėjo veikti Televizorių gamykla, 1963 m. Padangų remonto gamykla Rėkyvoje, greta pradėta statyti durpių briketų gamykla ir malūnas, kurioms reikėjo daug šiluminės energijos. Šioms įmonėms reikėjo daug darbo rankų, todėl buvo pradėta ištisų gyvenamųjų namų mikrorajonų statyba. Jeigu 1959 m Šiauliuose gyveno 59 722 gyventojai, tai po ketverių metų – jau 70 100.
1963 m. Ministrų tarybos nutarimu Rėkyvos VRE pavedama tvarkyti centralizuotą Šiaulių zonos šilumos tiekimo ūkį. Įmonei perduota „Elnio“ odų ir avalynės kombinato katilinė, kurią tuo metu sudarė trys cechai. Senajame stovėjo du mazutu kūrenami garo katilai DKV-6,5/13 ir „Babcock-Wilkox“ 4/8 garo katilas. Naujajame ceche buvo sumontuoti du garo katilai DKVR 10/13 ir dar vienas toks pat buvo statomas. Trečiame stovėjo „Fitzner-Hamper“ 2 t garo našumo katilas, kūrenamas akmens anglimi. Iš pradžių Rėkyvos VRE perėmė tik pirmąjį cechą. Netrukus jame buvo pastatytas 17 MW vandens šildymo katilas. Nutiesta 425 mm diametro šiluminė trasa į miesto centrą. Pirmieji centralizuotai šilumą gavo Draugystės prospekto namai, apie 150 butų, bet jau 1965 m. naujame įmonės padalinyje buvo pagaminta 184 GWh šilumos energijos. 1966 m. pradžioje mieste jau buvo 10 km šilumos ir 1,27 km garo tiekimo trasų, prie jų prijungti 164 vartotojai.
Šiaulius pasiekus dujų trasai, pradėti ir katilinių gazifikacijos darbai. Jau 1964 m. „Elnio“ katilinėje buvo uždegtas dujų fakelas. Tai leido gerokai padidinti katilų našumą, pagerėjo gyventojų aprūpinimas šiluma. Pagal Maskvos projektavimo instituto „Giprosachar“ parengtą projektą prasidėjo „Elnio“ katilinės rekonstrukcija. Katilinėje buvo sumontuotas vienas pirmųjų Lietuvoje vandens šildymo katilas TVGM-30.
1964 m. balandžio 1 d. Rėkyvos VRE direktoriumi paskiriamas Enrikas Sapožnikovas, vėliau Šiaulių elektros tinklų direktorius, kuriam teko pradėti naują įmonės plėtros etapą. Pagal miesto generalinį planą Šiaulių gyvenamieji mikrorajonai ir pramoninė gamyba pradėti plėsti į pietinę miesto dalį. Tuo pat metu buvo projektuojama ir statoma nauja Pietinė katilinė. Pirmasis 25 t/h našumo garo katilas joje pradėjo veikti 1966 m. lapkričio mėn. 1967 pastatytas dar vienas toks katilas, o 1968 ir 1969 m. pradėti eksploatuoti du vandens šildymo katilai PTVM-50. Katilinės galingumas pasiekė 350 MW. 1969 m. iš Pietinės katilinės nutiesta nauja 1,7 km ilgio šilumos trasa į miesto centrą, abi katilinės sužieduojamos ir netrukus pagrindine įmonės veikla tampa šilumos gamyba. Nuo 1966 m. didžioji dalis mieste sunaudojamos elektros energijos jau buvo gaunama iš valstybinės sistemos. Netgi su perdavimo išlaidomis ji darėsi pigesnė, negu gaminama Rėkyvoje.
Nuo 1968 m. kovo 1 d. iki 1990 m. kovo 1 d. Rėkyvos VRE vadovavo Bronius Makštutis, įmonėje pradėjęs dirbti 1953 m. elektros cecho meistru, nuo 1963 m. vyr. inžinieriumi. 1969 m. įmonei perduotas šiluminės energijos realizavimas bei energetikos inspekcija. Lietuvos energetikos sistemoje įsteigus Gamybinę termofikacijos valdybą, jos tiesioginėn priklausomybėn perėjo ir Rėkyvos VRE. 1969 m. LTSR Ministrų tarybos potvarkiu Rėkyvos VRE perduota 1963 m. pastatyta, bet labai blogos būklės Radviliškio žemės ūkio mašinų gamyklos (vėliau stiklo fabriko) katilinė. 1973 m. šilumos tinklų ilgis mieste buvo 7 km, o po 5 metų pasiekė 10 km. 1976 m. baigta katilinės modernizacija leido visiškai patenkinti Radviliškio įmonių garo poreikį, užtikrinti nepertraukiamą gyvenamųjų namų šildymą. 1982 m. jau 63 % miesto butų buvo apšildoma centralizuotai.
1974 m. gruodžio 22 d. šiauliečiams buvo perduota Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos katilinė. 1977 m. gruodžio 9 d. Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikavimo valdybos viršininko įsakymu Rėkyvos valstybinė rajoninė elektrinė reorganizuota į Šiaulių šilumos tinklų įmonę. 1970 m. buvo pradėtos rekonstruoti turbinos Rėkyvos elektrinėje, o 1988 m. sausio 29 d. ji buvo dujofikuota, tačiau tapo tik centrinio šildymo katiline. Tuo užsibaigė durpių panaudojimo šilumos ir elektros energijos gamybai epopėja Šiauliuose. Tik 2004 m. įmonėje, kuri šiuo metu vadinasi AB „Šiaulių energija“, vėl buvo atnaujinta elektros energijos gamyba.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Rimantas Lazdynas. Rėkyvos elektrinė. Šiaulių energijos istorija Archyvuota kopija 2010-03-08 iš Wayback Machine projekto.
- M.Kaganas, Kauno Politechnikos Instituto darbai, IX tomas 1958 m