Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos katedra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Puslaidininkių fizikos katedra)
Jump to navigation Jump to search
Puslaidininkių fizikos katedros logotipas.

Puslaidininkių fizikos katedra – katedra Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Įkurta 1960 m. spalio 1 d.[1], vedėjas – Gintautas Tamulaitis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vilniaus universitete puslaidininkiai tyrinėti pradėti dar 1949 m. Povilo Brazdžiūno vadovaujamoj Eksperimentinės fizikos katedroje[2]. Pirmieji į darbus įsitraukė Mečislovas Mikalkevičius ir V. Tolutis, vėliau prisijungė vis daugiau žmonių: Jurgis Viščakas, Juras Požela, Vaclovas Kriščiūnas, Algirdas Vladas Medeišis, Algirdas Paskalis Smilga, Vytautas Jonas Rinkevičius, Jonas Grigas, Juozas Vidmantis Vaitkus ir kt. Sparčiai plečiantis tyrimams, katedra 1960 m. buvo padalinta į Puslaidininkių fizikos (pirmuoju vedėju tapo Jurgis Viščakas) ir Radiofizikos (ved. Povilas Brazdžiūnas) katedras.

Iš pradžių buvo auginami ploni netvarkūs puslaidininkiniai sluoksniai ir jų dariniai, tiriamos optinės ir elektrinės savybės, termiško apdorojimo joms įtaka. Reikia paminėti, jog puslaidininkių optikos tyrimai tapo viena svarbiausių katedros tyrimų kryptimi. Vėliau pradėti auginti kristaliniai puslaidininkiai, kurti stebėtų reiškinių fizikiniai modeliai. Prasidėjo taikomieji darbai, pradžioje – elektrografinių sluoksnių kūrimas ir tobulinimas.

Vilniuje įkūrus Elektrografijos mokslinio tyrimo institutą, katedros darbų tematika buvo derinama prie jos – kurta puslaidininkių parametrų matavimo metodika. 1961 m. įkurta Eksperimentinės fizikos probleminė laboratorija, kuri 1964 m. pervadinta į Puslaidininkių fizikos probleminę, į jos veiklą įsitraukė Gytis Juška, Aloyzas Sakalas, Edmundas Montrimas, Valentas Gaidelis ir kt. Katedros dėstytojų ir laborantų skaičius ėmė didėti Lietuvoje pradėjus plėtotis puslaidininkių elektronikos pramonei.

Katedroje sukurti daugiakanaliai fotoelektriniai keitikliai į kompiuterį informaciją įvesti galėjo rekordiniu 2000 spausdintinių ženklų per minutę greičiu[2]. Keitikliai diegti į Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos gamintus rankraštinių skaitmenų įvedimo kompiuterius „Rūta-701“ ir „Rūta-702[2]. 1968 m. už šį išradimą autoriai TSRS Liaudies pasiekimų parodoje buvo apdovanoti aukso, sidabro ir bronzos medaliais.

1966 m. katedroje pradėjo veikti pirmasis lazeris Lietuvoje, naudotas polikristalinių puslaidininkių sluoksnių fotolaidumo kinetikos tyrimams[2]. Už šiuos darbus 1970 m. J. Viščakas, V. Gaidelis, E. Montrimas, A. Smilga ir J. V. Vaitkus pelnė LTSR valstybinę premiją.

Plečiantis tyrimams šalia katedros 1973 m. įkurta Kietųjų kūnų elektronikos katedra, pirmuoju vedėju tapo Edmundas Montrimas. 1977 m. Jurgiui Viščakui išėjus vadovauti Fizikos institutui, katedros vedėju tapo Juozas Vidmantis Vaitkus. Tyrimų kryptys buvo išlaikytos: 1982 m. liuminescencinei spektroskopijai ir netiesiniams optiniams reiškiniams tirti pradėtais taikyti pikosekundinis lazeris. Katedra ir toliau bendradarbiavo su įvairiais konstruktorių biurais ir gamybiniais kolektyvais („Elektronika“, „Mikroelektronika“, „Fotonika“, „Venta“, „Sigma“ ir kt.)[2].

1987 m.Puslaidininkių fizikos katedros prof. Aloyzui Sakalui, doc. Stanislovui Sakalauskui, doc. Pranui Juozui Žilinskui buvo paskirta Lietuvos TSR Ministrų tarybos premija už mokslinį tiriamąjį darbą „Supergreitų galio arsenido puslaidininkių prietaisų kūrimas ir jų diegimas“, kuris buvo atliktas kartu su Kauno radijo matavimo technikos mokslinių tyrimų instituto moksliniais bendradarbiais.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nutrūko ryšiai su pagrindiniais finansavimo šaltiniais, pradėjo mažėti darbuotojų, todėl J. V. Vaitkaus pastangomis 1992 m. buvo įkurtas Taikomųjų mokslų institutas (dabar – Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutas).

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės mokslinės veiklos kryptys: puslaidininkių ir jų nanodarinių optinių savybių tyrimai, medžiagų charakterizavimas naudojant netiesinės optikos metodus, trečios grupės nitridų, silicio karbido ir kt. perspektyvių optoelektronikos ir didelės galios elektronikos medžiagų tyrimai, organinių puslaidininkių savybių tyrimai, organiniai šviesos diodai[2][3] ir kt.

Vedėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Trumpai apie Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto katedras // Fizikų žinios, 1992, Nr. 3.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Puslaidininkių fizikos katedros istorija. Nuoroda tikrinta 2009-02-05.
  3. Puslaidininkių fizikos katedra: Svarbiausios mokslinių tyrimų kryptys. Nuoroda tikrinta 2009-02-05.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]