Proklas
| Proklas | |
|---|---|
| Gimė | 410 m. Konstantinopolis, Rytų Roma |
| Mirė | 485 m. (~75 metai) Atėnai, Rytų Roma |
| Platono akademijos diadochas | |
| Ėjo pareigas | 437 – 485 |
| Veikla | filosofas, poetas |
| Sritis | neoplatonizmas |
Proklas (sen. gr. Πρόκλος = Próklos; ~410–485 m.) – senovės graikų filosofas. Vienas paskutiniųjų Atėnų neoplatonizmo mokyklos atstovų; jo dėka šios filosofinės srovės idėjos vėliau pasklido po Romos, Bizantijos, islamo kultūras.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Proklas gimęs Konstantinopolyje, įtakingoje, iš Likijos kilusioje šeimoje. Augo Ksante. Mokėsi Aleksandrijoje, filosofiją studijavo pas Olimpiadorą Vyresnįjį. Vėliau išvyko į Atėnus, mokėsi pas Plutarchą Atėnietį ir Sirianą. Tapo Platono akademijos diadochu (vadovu) ir ėjo šias pareigas iki mirties.[1]
Idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Proklas Platoną interpretavo remdamasis Plotinu. Šio emanacijos teorijai siekė suteikti sistemiškumo ir vienalytiškumo. Formulavo trejybės sampratą, jos elementais laikė vienį, begalybę ir ribą. Plėtojo vienio dialektiką, siekė apibūdinti daugį kaip vienį ir vienį kaip daugį, atskleisti formas, kurias įgyja vienis. Anot Proklo, visa ko pradas esti ne būtis, o vienybė. Ši pradinė absoliuti vienybė (Dievas) sukuria daugybę daiktų vienių, grynųjų skaičių. Jie yra mąstantys daiktų pradai, dėl kurių daiktai dalyvauja absoliučioje vienybėje. Viskas savyje turi grožio, tiesos ir simetrijos vienybes.[2]
Aukščiausiomis anagoginėmis (dvasios kilsmo) priemonėmis Proklas laikė meilę grožiui, tiesą ir tikėjimą. Meilė grožiui padeda pasirengti dieviškajai išminčiai, kurią atveria tiesa. Intelektinio, dorovinio ir religinio gyvenimo tikslu laikė mistinę tylą.[2]
Proklas sistemino ir išgrynino III a. filosofo Jamblicho idėjas, kupinas metafizninių įžvalgų.
Proklas buvo aršus krikščionybės priešininkas, laikėsi platoniškojo idealizmo, jog tikrovės pagrindas yra ne materija, o idėjos.[1]
Be filosofijos sisteminimo darbų – Apie Platono teologiją, Teologijos elementai, Apie rutulį[2] – taip pat parašė astronomijos, matematikos, gramatinių veikalų. Dalyvavo religinėse misterijose, sukūrė teologinių himnų (žymiausias – Himnas Vieniui), parašė epigramas sau ir savo mokytojui Sirianui.[1]
Dauguma Proklo idėjų išliko arabų filosofiniame veikale „Priežasčių knyga“, kuris laikytas Aristotelio veikalu. Proklo idėjos stipriai paveikė ankstyvąjį krikščionių teologą Pseudodionizijų Areopagitą ir per jį pateko į viduramžių krikščioniškąją teologiją.[1]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Algis Uždavinys. Versmių labirintai: Proklo hermeneutinė filosofija ir mistagogija. Vilnius, 2002.