Epigrama

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Epigrama (sen. gr. ἐπίγραμμα „užrašas“) – trumpas, sąmojingas, kartais satyrinio pobūdžio eiliuotas kūrinys. Atsirado senovės Graikijoje iš eiliuotų įrašų antkapiuose, pastatuose, induose. Epigramos būna ne ilgesnės kaip 8–10 eilučių, paprastai dvinarės: pirmose 6–8 eilutėse nusakoma situacija, iškeliamos prielaidos, sukuriama emocinė įtampa, o paskutinėse eilutėse tarsi duodamas atsakymas, pasiekiama „iškrova“, intonacija krinta.

Lietuviškoji epigrama perimta iš antikinės tradicijos. Vienas ankstyviausių jos pavyzdžių – Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui dedikuota Venclovo Daujoto-Labunauskio lotyniška epigrama Mikalojaus DaukšosPostilėje“ (1599 m.). Daug lotyniškų epigramų yra sukūręs Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Epigramas taip pat rašė lietuvių autoriai Adomas Šimelpenigis, Antanas Klementas, Dionizas Poška, jas rašo ir šiuolaikiniai lietuvių poetai Juozas Nekrošius, Aleksas Dabulskis, Juozas Erlickas.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]