Prerafaelitų brolija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Daugiausia šurmulio spaudoje 1850 m. sukėlęs prerafaelitų darbas, Džono Evereto Milė paveikslas „Kristus savo tėvų namuose“. Pirmoji prerafaelitų banga

Prerafaelitų brolija (angl. Pre-Raphaelite Brotherhood) – XIX a. vidurio Anglijos menininkų ir estetų grupė. Jie ir jų estetinių idėjų pasekėjai vadinami prerafaelitais. Prerafaelitų įtaka Anglijos mene pasireiškė iki pačios XIX a. pabaigos.

Prerafaelitų brolijos nariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Originalią 1848 m. susikūrusią „Prerafaelitų broliją“ sudarė:

Istorija, bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Prerafelitų brolija“ įkurta 1848 m. Jai priklausiusius menininkus ir estetus vienijo bendras požiūris į tų laikų Anglijos populiarųjį viešąjį meną, kurį jie laikė „žuvusiu“. Prerafaelitai siekė estetinėmis idėjomis sugražinti esą prarastus meno bruožus: paprastumą ir nuoširdumą, kuris buvo būdingas menui iki Rafaelio (nuo to draugijos pavadinimas).[1] Anot prerafaelitų požiūrio, menas iki Rafaelio buvo „tikras“ ir sąlygotas menininko vidinių ir tikrų išgyventų vaizdinių. Rafaelis įkūnijo aukščiausią meno pasiekimą, bet kartu nuo jo prasidėjo meno degradacija, kai menininkai, užuot sekę savo polėkiais, meno vaizdinius įvilko į akademinių taisyklių ir vaizdavimo formų rėmus. Savo „priešu“ prerafaelitai laikė Britanijos karališkąją menų akademiją, kurioje aukščiausiu tobulumo ir sekimo idealu buvo įtvirtintos Rafaelio meno suformuotos normos. Ypač neigiamą požiūrį prerafaelitai reiškė Akademijos įkūrėjo ir pirmojo prezidento Džošua Reinoldso atžvilgiu, kurį pravardžiavo „seru Slošua“.

„Prerafaelitų broliją“ įkūrė ir jos branduolį sudarė tapytojai Džonas Everetas Milė (1829−1896), Viljamas Holmanas Hantas (1827−1910) ir Dantė Gabrielis Rosetis (1828−1882). Visiems jiems tuo metu buvo po apie 20 metų ir jie visi buvo Britanijos karališkosios meno akademijos studentai.[2] Iš pradžių brolija buvo slapta ir daugiau įkvėpta literatūrinių ir estetinių idėjų, nei pačių menininkų talento. Inicialai „PRB“ (Pre-Raphaelite Brotherhood) pirmąkart pasirodė 1849 m. ant Dantės Gabrielio Rosečio paveikslo „Mergelės Marijos vaikystė“. Pavadinimą priėmė likę grupės nariai. 1850 m. brolijai tapus žinoma ir atskleidus savo estetinius požiūrius, prerafaelitai sulaukė nuožmios kritikos. Ypač didelį nepasitenkinimą sukėlė Džono Evereto Milė paveikslas „Kristus savo tėvų namuose“, kuris buvo apkaltintas netgi šventvagyste. Paveiksle Milė, pagal ankstyvojo italų renesanso kūrinių pavyzdžius, biblijinę sceną pavaizdavo savo laikmečio Anglijos dailidės dirbtuvėje.[3] Laikraštyje „The Times“ buvo piktintasi, kad Šv. Šeimą dailininkas pavaizdavo paprastais, žemos socialinės padėties žmonėmis, neslėpdamas skurdo, purvo, netgi ligų ir viską atlikęs pasibjaurėtinu tikslumu. Čarlzas Dikensas paveiksle vaizduojamą Kristų išvadino bjauriu, kreivu kaklu, verkiančiu raudonplaukiu su naktiniais miego drabužiais.[4] 1850 m. brolija išleido 4 numerius literatūrinio žurnalo „Embrionas“ (The Germ).

Dante Gabriel Rossetti, „Pija de Tolomej“. Antroji prerafaelitų banga

1851 m. brolijos estetines idėjas stojo ginti jaunas, bet jau tuomet įtakingu buvęs, meno kritikas Džonas Raskinas. Jis gynė jų siekius vaizduoti objektus realistiškai tiksliai ir nuo kaltinimų dėl viduramžių meno imitavimo. Anot Raskino, prerafaelitai nepropagavo primityvizmo (tuo metu XIV–XV a. italų renesanso menininkai buvo vadinami „primityvistais“), o atvirkščiai – buvo modernūs. Vėliau Raskinas išreiškė kritinį požiūrį į prerafaelitų kūrybą, matydamas jos populiarume tokį pat blogą imitavimo pavyzdį, kokį prerafaelitai matė Rafaelyje, bet istorijoje Raskinas visų pirma žinomas kaip didžiausias prerafaelitų gynėjas.[5] Prerafaelitų idėjos susilaukė pasekėjų, tarp jų – John Brett, Charles Allstone Collins, Walter Howell Deverell, Augustus Egg, Arthur Hughes.

Prerafaelitų brolija gyvavo labai neilgai, nes menininkus mažai kas tarpusavyje vienijo, išskyrus jaunystės revoliucingumą ir žavėjimąsi viduramžių menu. Tik Viljamas Holmanas Hantas išliko ištikimu prerafaelitų estetikai. Milė tapo sėkmingu ir akademiniuose sluoksniuose pripažintu dailininku (susidraugavo su tuo pačiu, aršiai jį kritikavusiu Č. Dikensu). Vėliau prerafaelitų judėjimas buvo asocijuojamas su Dantės Gabrielio Rosečio vardu, kuris sava kūryba mažiausiai turėjo bendro su prerafaelitų pirminėmis estetinėmis idėjomis. Rosetis įkvėpė antrąją prerafaelitų bangą 1857-59 m. savo darbais Oksfordo sąjungos[6] susirinkimų salėje. Jo pasekėjais tapo Edward Burne-Jones, William Morris ir kiti. Rosečio įtaka pasireiškė ir po jo mirties 1882 m. Pirmajai prerafaelitų bangai būdingas italų XIV ir XV a. renesanso stiliaus imitavimas: tikslus detalių vaizdavimas, biblijinės, mitologinės scenos. Antrosios prerafaelitų bangos menininkų kūrybai būdinga romantiška nuotaika viduramžiškoje, mistinėje aplinkoje, simbolizmas, dekoratyvumas. Prasidėjus XX a. prerafaelitų judėjimas buvo beveik užmirštas, jis buvo laikomas Viktorijos epochos Britanijoje ekscesu. Susidomėjimas prerafaelitais pakilo po 1960 m. Judėjimas laikomas pirmąja šiuolaikinio meno srove Anglijos mene. Kapitalinė prerafaelitų darbų kolekcija sukaupta Teito galerijoje Londone, kituose Anglijos miestų muziejuose – Mančesterio meno muziejuje, Birmingemo meno galerijoje, Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone. Už Anglijos ribų stambias prerafaelitų darbų kolekcijas turi Pietų Australijos meno galerija Adelaidėje ir Delavero meno muziejus (JAV).

Prerafaelitų meno pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009. p. 500
  2. Roberta Smith, „New York Times“, 2013, tikrinta 2014 01 03
  3. Fiona MacCarthy, „The Guardian“, 2012, tikrinta 2014 01 03
  4. Teito galerijos informacija
  5. Aoife Leahy Archyvuota kopija 2014-01-07 iš Wayback Machine projekto.
  6. oxford-union.org Archyvuota kopija 2018-05-31 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]