Pranciškus Sapiega
| Pranciškus Sapiega | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Sapiegos | |
| |
| Herbas „Lis“ | |
| Gimė | 1772 m. rugpjūčio 28 d. Varšuva |
| Mirė | 1829 m. gegužės 20 d. (56 metai) Derečinas |
| Tėvas | Aleksandras Mykolas Sapiega |
| Motina | Magdalena Agnieška Liubomirskaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Pelagija Rožė Potockytė |
| Vaikai | Eustachijus Kajetonas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 | |
 Vikiteka |
Pranciškus Sapiega |
Kunigaikštis Pranciškus Sapiega (1772 m. rugpjūčio 28 d., Varšuva – 1829 m. gegužės 20 d., Derečinas) – ATR ir Rusijos imperijos valstybinis veikėjas Lietuvos artilerijos generolas (1793–1795), Baltojo erelio ir Švento Stanislovo ordinų kavalierius.
Biografija
Lietuvos didikų Sapiegų giminės atstovas, herbo „Lis“ savininkas. Lietuvos lauko etmono ir Lietuvos didžiojo kanclerio Aleksandro Mykolo Sapiegos (1730–1793) ir Magdelenos Agnieškos Liubomirskaitės (1739–1780) sūnus. Jo mama buvo viena iš ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio favoričių. Todėl A. M. Sapiega ilgai atsisakė pripažinti Pranciškų savo sūnumi.
Nuo 1782 m. P. Sapiega buvo auklėjamas Pulavų dvare, netoli Varšuvos – pagrindinėje kunigaikščių Čartoriskių rezidencijoje – kartu su jaunais broliais Konstantinu Adomu ir Adomu Jurgiu Čartoriskiais. Po to mokslus tęsė Vilniaus universitete.
1792 m. prisijungė prie Targovicos konfederacijos, tapdamas patarėju. Konfederacijos deleguotas vyko į Sankt Peterburgą pas Jekateriną I. 1793 m. gavo Lietuvos artilerijos generolo titulą. Tais pačiais metais tapo Baltojo erelio ir Švento Stanislovo ordinų kavalieriumi.
1794 m. generolas P. Sapiega aktyviai dalyvavo ruošiantis Tado Kosciuškos sukilimui. Iš sukilimo vadovybės gavo generolo-leitenanto titulą ir tapo atskiros divizijos vadu. Tolimam giminaičiui, kunigaikščiui Kazimierui Nestorui Sapiegai atsisakius LDK sukilimo vado titulo, Tadas Kosciuška 1794 m. balandžio 14 d. šias pareigas pasiūlė P. Sapiegai. Tačiau 1794 m. gegužės 2 d. P, Sapiega jų atsisakė dėl kompetencijos stokos. 1794 m. gegužės 14 d. P Sapiega neteko sukilimo divizijos vado pareigų ir dalyvavo mažiau žymiose ir sėkmingose karinėse operacijose – vadovavo sukilėlių veiksmams Slanimo, Valkavisko pavietuose ir Rytų Palenkėje.
Po 1794 m. sukilimo numalšinimo P. Sapiega prisiekė ištikimybę Jekaterinai II ir išvengė Rusijos vadovybės ketinimo konfiskuoti daugybę jo dvarų, padėjo ir ryšiai su kunigaikščiu Nikolajumi Vasiljevičiumi Repninu (1734–1801).
1795 m. P. Sapiega atvyko į Sankt Peterburgą, o 1796 m. gyveno Chersone ir Perekope.
Kaip Slanimo, Valkavisko ir Naugarduko pavietų bajorijos atstovas P. Sapiega 1797 m. dalyvavo Pavelo I karūnacijoje. Kuomet po karūnacijos Maskvoje iškilmių Pavelas I pageidavo į Sankt Peterburgą keliauti per Baltarusiją ir Lietuvą, kunigaikštis P. Sapiega priėmė Rusijos imperatorių savo rūmuose – Derečine. Iš jo gavo slapto patarėjo titulą ir Minsko gubernijos bajorų maršalkos titulą ir leidimą įkurti savo valdose Maltos ordiną.
Vėliau daug keliavo po Europą, dažnai lankė Vilnių, tačiau pasižymėjo prorusiškomis politinėmis nuotaikomis.
1801 m. P. Sapiega vėl buvo išrinktas bajorijos atstovu dalyvauti Aleksandro I, kurio amnestijos prašė lenkų ir lietuvių emigrantai, 1794 m. sukilimo dalyviai, karūnacijoje.
Buvo vienas iš didžiausių LDK dvarų valdytojų ir savininkų. Jam priklausė Ružanai, Derečinas, Zelva, Visokoje, Mišas, Senasis ir Naujasis Bychavas, Druja ir kiti dvarai. Ružanuose ir Derečine išlaikė dvaro teatrus.
Šeima
1793 m. vedė grafaitę Pelagiją Rožę Potockytę, grafo Stanislovo Felikso Potockio (1751–1805) ir Žozefinos Amalijos Mnišek (1752–1798) dukterį. Vaikai:
- Eustachijus Kajetonas (1797–1860), 1831 m. sukilimo dalyvis.
Literatūra
- Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 3 т. / рэд. Г. П. Пашкоў і інш. Т. 2: Кадэцкі корпус – Яцкевіч. – Мінск: Беларуская Энцыклапедыя, 2005. – 788 с.: іл. ISBN 985-11-0378-0.
- Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 6. Кн. 1: Пузыны – Усая / Беларус. Энцыкл.; Рэдкал.: Г. П. Пашкоў (галоўны рэд.) і інш.; Маст. Э. Э. Жакевіч. – Мн.: БелЭн, 2001. – 591 с.: іл. ISBN 985-11-0214-8.