Prūsų sukilimai

Prūsų gentys ir baltai apie 1200 m.

Prūsų sukilimai buvo vakarinių baltų genčių bandymai jėga nuversti užkariautojų kryžiuočių valdžią. Galima išskirti du didelius ir tris mažesnius sukilimus, kuriuose senųjų prūsų gentys sukilo prieš kryžiuočius, užėmusius kraštą per XIII a. pradžioje vykusius kryžiaus žygius. Kryžiuočių karinis ordinas, palaikomas popiežių ir krikščioniškos Europos, siekė užkariauti ir atversti į tikrąjį tikėjimą pagonis prūsus. Per pirmuosius dešimtį kryžiaus žygių metų penkios iš septynių pagrindinių Prūsijos genčių pateko į kryžiuočių įtaką. Tačiau prūsai net penkis kartus sukilo prieš savo užkariautojus.

Pirmąjį sukilimą palaikė Pomeranijos kunigaikštis Sventopelkas II. Iš pradžių prūsams sekėsi, tačiau kunigaikštis patyrė eilę karinių pralaimėjimų ir galiausiai buvo priverstas susitaikyti su kryžiuočiais. Nutraukus kunigaikščio Sventopelko paramą prūsams, popiežiaus Inocento IV prelatas vedė derybas dėl taikos sutarties tarp prūsų ir riterių. Tačiau ši sutartis niekada nebuvo gerbiama ir vykdoma, ypač po prūsų pergalės Kriukeno mūšyje 1249 m. pabaigoje.

Antrąjį sukilimą, istoriografijoje vadinamą Didžiuoju prūsų sukilimu, paskatino 1260 m. Durbės mūšis. Tai buvo didžiausias pralaimėjimas, kurį XIII amžiuje patyrė kryžiuočiai. Šis sukilimas buvo ilgiausias, didžiausias ir grėsmingiausias Kryžiuočių ordinui, kuris savo valdžioje sugebėjo išlaikyti vos penkias stipriausias savo pilis. Nepaisant pakartotinių popiežiaus Urbono IV raginimų, riterių pastiprinimas buvo lėtas. Ordino padėtis atrodė blogesnė, tačiau Ordino laimei, prūsams trūko vienybės, bendros strategijos ir pastiprinimas galiausiai pasiekė Prūsiją maždaug 1265 m. Tuo tarpu Prūsų gentys viena po kitos pasidavė ir sukilimas buvo baigtas 1274 m.

Vėliau trys mažesni sukilimai priklausė nuo užsienio pagalbos ir buvo nuslopinti per vienerius ar dvejus metus. Paskutinis 1295 m. sukilimas faktiškai užbaigė kryžiaus žygius į Prūsiją, ir Prūsija tapo pavaldi Kryžiuočių ordinui, o ilgainiui krikščioniška, vokiškai kalbančia teritorija, asimiliavusia vietinius prūsus. Daugybė naujakurių iš skirtingų Vokietijos valstybių, susimaišę su prūsais, lietuviais ir lenkais suformavo naują etnosą, nors teritorija ir toliau buvo vadinama Prūsija.

Taip pat skaitykite

• Didysis prūsų sukilimas