Povilas Dundulis
Povilas Dundulis (1894 m. kovo 22 d. Čekonys, Debeikių valsčius – 1942 m. rugsėjo 2 d. Kansko lageris, Krasnojarsko kraštas) – Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1915 m. baigė Kijevo 2-ąją praporščikų mokyklą. Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, buvo sužeistas. 1917–1918 m. Vitebsko lietuvių bataliono 1-osios kuopos vadas.
1918 m. lapkričio 22 d. savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenės 1-ąjį pėstininkų pulką, nuo 1919 m. sausio mėn. kuopos vadas. 1919 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su Raudonąja armija. Pasižymėjo išlaisvinant Vajasiškio bažnytkaimį, Salaką ir Zarasus. Prie Vajasiškio esantis Zablackų kaimas jo garbei kaimas pavadintas Dunduliais.
Nuo 1920 m. lapkričio mėn. 3-ojo bataliono vadas. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus, paskirtas pulko vado padėjėju. Nuo 1927 m. rugpjūčio mėn. – 1-ojo pėstininkų pulko vadas. 1928 m. pulkininkas. 1930 m. vasario mėn. – 1932 m. lapkričio mėn. Vyriausiojo štabo ypatingųjų reikalų karininkas. Išėjęs į atsargą gyveno savo ūkyje.
TSRS okupavus Lietuvą, 1941 m. birželio 15 d. su šeima ištremtas i Sibirą. 1941 m. lapkričio 11 d. suimtas, įkalintas Kanske.[1]
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1919 m. Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas
- 1919 m. Vyčio kryžiaus 4 laipsnio ordinas
- 1928 m. Gedimino 3 laipsnio ordinas
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Juozas Jankauskas. Povilas Dundulis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 205 psl.