Plaukuotasis papartuolis
| Phegopteris connectilis |
|---|
 Plaukuotasis papartuolis (Phegopteris connectilis) |
| Mokslinė klasifikacija |
Plaukuotasis papartuolis (Phegopteris connectilis) – papartinių (Dryopteridaceae) šeimos rūšis, priskiriama sporinių induočių grupei. Daugiamečiai vasaržaliai žoliniai augalai, augantys dėgnuose ūksmėtuose miškuose. Sporifikuoja liepą–rugpjūtį. Lietuvoje apyretis.[1]
Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
_IMG_9275.jpg)
Augalas iki 30 (50) cm aukščio, šliaužiančiu stiebu.[2]
Būdinga makrofilija – stambialapiškumas. Lapo lakštas vienąkart plunksniškai skaldytas, plaukuotas, pailgai trikampiškas, viršūnė nusmailėjusi, ilgis 1,5 karto viršija plotį. Apatinė lapelių pora atokiau nuo kitų, palinkusi žemyn. Likusios lapelių poros pagrindais viena kitą liečia, link lapalakščio viršūnės staigiai trumpėja.[1] Apatinė lapo pusė apaugusi trumpais plaukeliais. Sorai pliki, be induzijų.[2]
Gyvenimo ciklas ir paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvenimo ciklas susideda iš gametofito ir sporofito kartų. Dominuoja sporofitas. Sporos sudygsta per 2–3 mėnesius. Iš sporos išsivysto širdiškos formos gametofitas, kuris vadinamas polaiškiu. Prie substrato polaiškis tvirtinasi rizoidais, kurie yra jo apatinėje puseje. Skirtingo polaiškio brandos stadijose formuojasi anteridžiai su spermatozoidais ir archegonės su kiaušialąstėmis. Susijungus gametoms susiformuoja zigota, o iš jos sporofitas. Sporofitas prisitvirtina prie substrato pridėtinėmis šaknimis, auga. Atėjus laikui suformuoja sorus, kuriose yra sporangės su sporomis[3]
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paplitęs Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos žemynų šalyse.
Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didelės ekonominės reikšmės neturi, dažniausiai naudojamas kaip maistas gyvūnams.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Algirdas Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. – Vilnius: Mokslas, 1989. // psl. 39–40
- ↑ 2,0 2,1 Minkevičius A. Lietuvos TSR Flora, 1 t. Vilnius, 1959
- ↑ J. R. Naujalis, E. Meškauskaitė, S. Juzėnas ir A. Meldžiukienė, 2009 m.:Botanikos praktikos darbai: archegoniniai ir žiediniai augalai . – Vilnius.