Plūdinis lėktuvas
Plūdinis lėktuvas (angl. floatplane) – vandens lėktuvo (hidroplano) tipas, konstrukciškai – sausumos orlaivio tipas su po fiuzeliažu montuojama viena ar keliomis plūdėmis. Šiuo aspektu plūdiniai lėktuvai skirasi nuo kito hidroplanų tipo – skraidančios valties, kurios pats fiuzeliažas yra sukurtas užtikrinti plūdumą.
Bet kurio tipo hidroplane gali būti įrengiama sausumai tinkama važiuoklė, todėl ši transporto priemonė paprastai apibūdinama ir kaip amfibija.[1]
Didžiojoje Britanijoje plūdiniai lėktuvai vadinami „seaplane“, o ne „floatplane“, tačiau šis apibrėžimas neapima skraidančių valčių.[2]
Naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Plūdiniai lėktuvai atsirado jau XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje. Plūdiniai lėtuvai buvo naudojami jūrinėse gelbėjimo operacijose, taip pat karo laivuose, nuo kurių būdavo paleidžiami katapultos pagalba, o grįžę tūpdavo ant vandens šalia laivo. Tokią schemą trečiame dešimtmetyje naudojo keletas Vokietijos jūrų linijų, paštą iš kelionę baigiančio transatlantinio laivo išsiųsdavusios likus dviems-trims paskutinėms plaukimo dienoms.
Pasirinkimą montuoti plūdes taip pat lemdavo kokybiškų nusileidimo ir pakilimo aikštelių trūkumas, taip pat siekis naudoti lėktuvus didžiuosiuose, prie vandens įsikūrusiuose miestuose.
.jpg)
Atsiradus sraigtasparniams, išsiplėtus aerodromų tinklui, hidroplanų, taip pat ir plūdinių lėktuvų, poreikis labai sumažėjo.
Nuo XX a. vidurio daugelis nedidelių orlaivių gamintojai numato galimybę į savo gaminamus lėktuvus montuoti plūdes. Paprastai tai siūloma kaip trečiųjų šalių atliekamos modifikacijos pagal papildomą tipo sertifikatą (angl. supplemental type certificate – STC) ir tik pavieniai orlaivių gamintojai plūdinius lėktuvus kuria nuo nulio.
Plūdiniai lėktuvai užima specifinę nedidelių krovinių ir keleivių pervežimo nišą į sunkiai pasiekiamus prie ežerų esančius regionus (pvz. Aliaskoje) arba tarp nutolusių salų, tarp kurių egzistuoja tik nedideli keleivių srautai (pvz. Karibų jūroje, Maldyvuose ir pan.).
Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Plūdiniai lėktuvai paprastai yra lengvai modifikuoti sausumos orlaiviai, kuriuose vietoje važiuoklės po fiuzeliažu yra montuojamos fiksuotos plūdės.
Plūdiniai lėktuvai, lyginant su skraidančiomis valtimis, pasižymi keletu privalumų. Jų fiuzeliažas nesiliečia su vandeniu, kas supaprastina gamybą, nes nereikia įgyvendinti fiuzeliažo atsparumo vandeniui, hidrosmūgiams ir hidroplanavimo charakteristikų priemonių. Galimybė tvirtinti plūdes prie serijinio sausumos lėktuvo fiuzeliažo taip pat leidžia užtikrinti didesnes gamybos apimtis. Be to, visuose vandens lėktuvuose, išskyrus didžiausius, plūdinio lėktuvo sparnai paprastai suteikia galimybę išvengti vandens parviršiuje esančių kliūčių, pvz., dokų, ir taip supaprastina švartavimosi ir krovos darbus. Palyginimnui, įprasta vienmotorė skraidanti valtis paprastai negali korpusu švartuotis prie doko.
.jpg)
Plūdės sukuria papildomą svorį ir neišvengiamai sukelia papildomą pasipriešinimą, todėl plūdiniai lėktuvai yra lėtesni ir mažiau manevringi skrydyje, jų aukštėjimo greitis taip pat yra lėtesnis nei orlaivių su ratine važiuokle. Nepaisant to, XX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose plūdiniais lėktuvais buvo pasiekta nemažai skrydžio rekordų, ypač tokiose visuomenės dėmesio susilaukusiuose oro lenktynėse kaip Schneider Trophy. Viena to priežasčių buvo galimybė naudoti labai ilgus pakilimo nuo vandens takus, kas leido naudoti lėktuvus su prastesnėmis kilimo, taiau geresnėmis greituminėmis charakteristikomis.[3]
Naudojamos dvi pagrindinės plūdinių lėktuvų konfigūracijos:
- „vienos plūdės“ konstrukcija, kai viena didelė plūdė montuojama tiesiai po fiuzeliažu, o mažesnės stabilizuojančios plūdės – po sparnų galais, pvz. Nakajima A6M2-N ar Vought OS2U Kingfisher.
- „dvejų plūdžių“ konstrukcija – dvi vienodos plūdės montuojamos išilgai fiuzeliažo. Kai kurios ankstyvosios dvigubos plūdės konstrukcijos turėjo papildomas sparnų galus stabilizuojančias plūdes.
Pagrindinis viengubos plūdės konstrukcijos privalumas yra galimybė tūpti nelygiame vandenyje: ilga centrinė plūdė yra tiesiogiai pritvirtinta prie fiuzeliažo – stipriausios orlaivio konstrukcijos dalies. Mažesnės plūdės po išoriniais sparnais suteikia orlaiviui šoninį stabilumą. Palyginimui, dviejų plūdžių atveju leistis paprastai galima tik esant mažesnėms nei vienos pėdos (0,3 metro) aukščio bangoms.[4] Tačiau dviejų plūdžių konstrukcijos palengvina švartavimąsi ir įlaipinimą, o torpedinių bombonešių atveju – palieka vietos tarp jų pakabinti torpedą.
Susiję straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ James M. Triggs (Winter 1971). „Floatplane Flying“. Air Trails: 39.
- ↑ The Oxford English Dictionary defines „seaplane“ as "An aeroplane designed to be able to operate from water; specifically, one with floats, in contrast to a flying boat. "
- ↑ „Why Seaplanes Fly With Bullet Speed“, December 1931, Popular Science
- ↑ NASM research Archyvuota kopija 2007-11-24 iš Wayback Machine projekto.