Pirmasis suirutės laikotarpis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Egiptas-orn.png
Senovės Egipto istorija
Priešdinastinis Egiptas (nomai)
Ankstyvoji karalystė
Senoji karalystė
Pirmasis tarpuvaldis
Vidurinioji karalystė
Antrasis tarpuvaldis
Naujoji karalystė
Trečiasis tarpuvaldis
Kušas (XXV) > Asirija
Vėlyvoji karalystė
Achemenidų imperija
Ptolemėjų dinastija
Romos imperija (Egiptas)
Egipto istorija

Pirmasis suirutės laikotarpis (pirmasis tarpuvaldis) – Senovės Egipto istorijos laikotarpis tarp Senosios ir Viduriniosios karalysčių. Laikotarpio ribos datuojamos įvairiai: apie 2180−2055 m. pr. m. e. arba apie 2130−1980 m. pr. m. e. Laikotarpis prasidėjo su VI dinastijos karalienės Nitokris mirtimi ir baigėsi, kai XI dinastijos faraonas Mentuhotepas II atstatė centralizuotą faraono valdžią visame Egipte.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VI faraonų dinastijos pabaigoje dėl menkų Nilo potvynių žmonės ėmė dažniau badauti, kilo riaušės. Dėl to imtas kaltinti faraonas, nes būtent valdovas kaip dievo reinkarnacija žemėje turėjo užtikrinti gausius Nilo potvynius. Valdant VI dinastijos faraonui Pepiui II šalis susiskaldė į atskiras sritis, o karaliaus valdžia ilgainiui susilpnėjo. Viena to priežasčių galėjo būti toji, kad Pepis II buvo silpnas valdovas ir valdė labai ilgai − faraonu tapo 6 metų amžiaus ir karaliavo ne mažiau 60 metų. Faraono paskirti povincijų valdytojai nomarchai virto vietos kunigaikščiais. Monarchijoje ėmė kilti krizė, kuri truko nuo VII iki XI dinastijos. Pirmasis suirutės laikotarpis prasidėjo apie 2200 m. pr. m. e. ir, pasak įvairių, autorių, tęsėsi nuo šimto iki šimto devyniasdešimt metų.

Pasak Manetono, VII ir VIII dinastijų faraonai tebevaldė iš Memfio, tačiau dažna jų kaita ir statybų projektų išsekimas rodo faraono autoriteto silpnumą. VIII dinastijos faraono Kakaros Ibi piramidė Sakaroje rodo, kad bent Memfio teritorija buvo paklusni faraonui, tačiau tikėtina, kad tik ja faraono valdžia ir apsiribojo. Iš šio laikotarpio išliko mažai informacijos šaltinių, nes nebebuvo statomi didingi ir ilgai išliekantys kapai. Per trisdešimt VIII dinastijos valdymo metų pasikeitė 25 faraonai, kurie galbūt daugelis valdė vienu metu. Buvo iškelta hipotezė, kad jų sosto varduose dažnai vartojamas vardas Neferkara gali nurodyti, kad jie paveldėjo sostą pagal moteriškąją giminės liniją iš VI ir VII dinastijų faraonų. Abydoso karalių sąraše nurodyti 17 faraonų paeiliui, kas gali nurodyti, kad vienu metu legitiminiu faraonu buvo laikomas tik vienas valdovas.

IX ir X dinastijų faraonai valdė apie 100 metų. Jie buvo kilę iš Herakleopolio ir pirmuoju iš jų tikriausiai buvo Meribra Chetis. Tikėtina, kad sostine buvo Herakleopolis, nors neatmestina versija, kad Memfis išlaikė sostinės statusą. Bet kuriuo atveju, faraonų valdžia apsiribojo Egipto šiaurine sritimi ir ilgainiui jie suėjo į konfliktą su pietuose esančiame Tėbų mieste iškilusios XI dinastijos faraonais, iš kurių pirmuoju buvo Injotefas I. Šiuo laikotarpiu provincijų miestų El Moalos, Asjuto, Gebeleino amatininkai buvo pasiekę aukšto meistriškumo. Iš miestų valdytojų kapų objektų įrašų matyti jų pasiekimai ir ryšiai su Tėbų ar Herakleopolio faraonais. Egiptas iš naujo buvo suvienytas valdant Tėbų faraonui Mentuhotepui II. Nesant informacijos iš jo valdymo vidurio neaišku, ar tai įvyko karinėmis, ar diplomatinėmis priemonėmis. Vėlesnė istorija nerodo prešiškumo tarp Tėbų ir Herakleopolio.

Pepio II piramidės griuvėsiai

Karalystės pasikeitimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skurdūs, sunkiai įskaitomi šaltiniai pasakoja, kad kai kurie, ypač Edfu, Tėbų ir Herakleopolio valdytojai, suformavo savo kariaunas, vaidijosi dėl valdžios ir nuolat kariavo. Jie ėmė kurti savo dinastijos pasiskelbdami karaliais. Dėl ganyklų trūkumo iš šiaurės ėmė veržtis klajoklių gentys. Apie šį laikotarpį spendžiama iš vietinių kunigaikščių kapavietėse išlikusių įrašų.

Kapavietės imtos kirsti uolose, nes taip norėta jas apsaugoti nuo vagiliavimų bei mumijų niekinimo. Kito ir religijos esmė. Senojoje karalystėje į nemirtingumą taikė tik faraonai, dabar daugybė mažesnių kapų, o kai kur tik antkapinių stelų ėmė byloti, jog teisę į nemirtingumą įgijo ir kiti turtingi žmonės − vadinasi pasikeitė ir visuomenės struktūra. Kai kurie nekarališki asmenys pradėjo savintis anksčiau tik faraonams priklausiusias privilegijas − taip atsirado karstų tekstai, nusižiūrėti iš valdovų piramidžių tekstų.

Tačiau nors karalystėje vyravo anarchija, bet tai nestabdė statybos darbų. Chetis III kanalais sujungė Memfį su kitais deltos centrais; Mentuhotepas I, vėliau ir Mentuhotepas II liepė kelyje nuo Nilo iki Raudonosios jūros palei vadžius iškasti šulinius, kad būtų lengviau pasiekiamos aukso kasyklos ir bazalto karjerai.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo laikmečiu sukurtas ir literatūros šedevras „Arfininko daina“. Ši giesmė buvo taip pavadinta, nes jos tekstas buvo rastas prie freskos vaizduojančios dainių su arfa viename kape. Tas kapas priklausė faraonui Antefui.

  Viešpats jisai, šis gerasis valdovas,
  Nuostabi mirtis jį užklupo.
  Vienos kartos nueina, o kitos toliau gyvena,
  Taip jau yra nuo praamžių.
  Kadaise gyvavę dievai
  Ilsisi savo piramidėse.
  Kilniausi, garsiausi žmonės
  Irgi palaidoti savose piramidėse.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pasaulinės literatūros biblioteka (1991). Senovės rytų poezija. Vilnius: Vaga, 257. ISBN 5-415-00605-2.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Ian Shaw, Paul Nicholson. The British Museum Dictionary of Ancient Egypt. The American University in Cairo Press., 2002, p. 100
  • Encyclopaedia Britannica