Pirmasis suirutės laikotarpis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Egiptas-orn.png
Senovės Egipto istorija
Priešdinastinis Egiptas (nomai)
Ankstyvoji karalystė
Senoji karalystė
Pirmasis tarpuvaldis
Vidurinioji karalystė
Antrasis tarpuvaldis
Naujoji karalystė
Trečiasis tarpuvaldis
Kušas (XXV) > Asirija
Vėlyvoji karalystė
Achemenidų imperija
Ptolemėjų dinastija
Romos imperija (Egiptas)
Egipto istorija

Pirmasis suirutės laikotarpis (pirmasis tarpuvaldis) - Senovės Egipto istorijos etapas tarp Senosios ir Viduriniosios karalysčių.

Pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

VI dinastijos viešpatavimo pabaigoje griuvo Maat tvarkos, saugumo, harmonijos principai. Dėl menkų Nilo potvynių žmonės ėmė dažniau badauti. Dėl to imtas kaltinti faraonas, nes būtent valdovas kaip dievo reinkarnacija žemėje turėjo užtikrinti gausius Nilo potvynius.

Valdant Pepiui II šalis susiskaldė į atskiras sritis, o karaliaus valdžia ilgainiui susilpnėjo. Faraono paskirti povincijų valdytojai virto vietos kunigaikščiais. Monarchijoje ėmė kilti krizė, kuri truko nuo VII iki XI dinastijos. Pirmasis suirutės laikotarpis prasidėjo 2200 m. pr. m. e. ir pasak įvairių autorių, tęsėsi nuo šimto iki šimto devyniasdešimt metų.

Pepio II piramidės griuvėsiai

Karalystės pasikeitimai[taisyti | redaguoti kodą]

Skurdūs, sunkiai įskaitomi šaltiniai pasakoja, kad kai kurie, ypač Edfu, Tėbų ir Herakleopolio valdytojai, suformavo savo kariaunas, vaidijosi dėl valdžios ir nuolat kariavo. Jie ėmė kurti savo dinastijos pasiskelbdami karaliais. Dėl ganyklų trūkumo iš šiaurės ėmė veržtis klajoklių gentys. Apie šį laikotarpį spendžiama iš vietinių kunigaikščių kapavietėse išlikusių įrašų.

Kapavietės imtos kirsti uolose, nes taip norėta jas apsaugoti nuo vagiliavimų bei mumijų niekinimo. Kito ir religijos esmė. Senojoje karalystėje į nemirtingumą taikė tik faraonai, dabar daugybė mažesnių kapų, o kai kur tik antkapinių stelų ėmė byloti, jog teisę į nemirtingumą įgijo ir kiti turtingi žmonės,- vadinasi pasikeitė ir visuomenės struktūra.

Tačiau nors karalystėje vyravo anarchija, bet tai nestabdė statybos darbų. Chetis III kanalais sujungė Memfį su kitais deltos centrais; Mentuhotepas I, vėliau ir Mentuhotepas II liepė kelyje nuo Nilo iki Raudonosios jūros palei vadžius iškasti šulinius, kad būtų lengviau pasiekiamos aukso kasyklos ir bazalto karjerai.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo laikmečiu sukurtas ir literatūros šedevras „Arfininko daina“. Ši giesmė buvo taip pavadinta, nes jos tekstas buvo rastas prie freskos vaizduojančios dainių su arfa viename kape. Tas kapas priklausė faraonui Antefui.

  Viešpats jisai, šis gerasis valdovas,
  Nuostabi mirtis jį užklupo.
  Vienos kartos nueina, o kitos toliau gyvena,
  Taip jau yra nuo praamžių.
  Kadaise gyvavę dievai
  Ilsisi savo piramidėse.
  Kilniausi, garsiausi žmonės
  Irgi palaidoti savose piramidėse.[1]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Pasaulinės lieteratūros biblioteka (1991).Senovės rytų poezija. Vilnius: Vaga, 257. ISBN 5-415-00605-2.