Peter Debye
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Piteris Džozefas Viljamas Debijus angl. Petrus (Peter) Josephus Wilhelmus Debye ol. Petrus Josephus Wilhelmus Debije, | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1884 m. kovo 24 d. Mastrichtas |
| Mirė | 1966 m. lapkričio 2 d. (82 metai) Itaka, Niujorko valstija |
| Veikla | Nyderlandų ir JAV fizikas ir chemikas |
| Sritis | Vienas kietojo kūno teorijos kūrėjų. |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
1936 m. Nobelio chemijos premijos laureatas | |
 Vikiteka |
Peter Debye |
Piteris Džozefas Viljamas Debijus (angl. Petrus (Peter) Josephus Wilhelmus Debye, ol. Petrus Josephus Wilhelmus Debije, 1884 m. kovo 24 d. Mastrichtas – 1966 m. lapkričio 2 d. Itaka, Niujorko valstija), Nyderlandų ir JAV fizikas ir chemikas, Nobelio chemijos premijos laureatas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1905 m. baigė Acheno aukštąją technikos mokyklą, 1908 m. Miuncheno universitetą. 1911 m. ir 1920–1927 m. Ciuricho, 1912 m. Utrechto, 1913–1920 m. Getingeno, 1927–1933 m. Leipcigo universitetų profesorius. 1934–1939 m. Kaizerio Vilhelmo fizikos instituto direktorius. 1940 m. emigravo į JAV. 1940–1950 m. Kornelio universiteto Itakoje profesorius.
Daugelio akademijų ir mokslo draugijų narys.
Veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vienas kietojo kūno teorijos kūrėjų. Jį domino kristalų šilumos laidumas, molekulių sandara, atomo teorija. 1912 m. pasiūlė kietojo kūno, kaip izotropinės tamprios terpės, modelį. Suformulavo šiluminės talpos dėsnį (Debijaus šiluminės talpos dėsnis). Pradėjo vartoti būdingosios temperatūros, vadinamos Debijaus temperatūra, sąvoką. Išplėtojo dielektrinių kristalų šilumos laidumo teoriją ir dipolinę dielektrikų teoriją. 1913 m. numatė, kad kristalo gardelės virpesiai difuziškai sklaido rentgeno spindulius. Sukūrė smulkiakristalių medžiagų sandaros tyrimo metodą, pagrįstą rentgeno spindulių difrakcija (Debijaus ir Šererio metodas). 1923 m. paaiškino Komptono reiškinį. 1926 m. pasiūlė magnetinio aušinimo metodą. 1932 m. atrado ultragarsinę šviesos difrakciją. 1923 m. kartu su E. Hiukeliu išplėtojo stipriųjų elektrolitų teoriją. Tyrė polimerus.
1936 m. jo veikla įvertinta Nobelio chemijos premija.