Perelozų Viešpaties Kryžiaus sentikių cerkvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°1′59″ š. pl. 24°30′39″ r. ilg. / 55.03306°š. pl. 24.51083°r. ilg. / 55.03306; 24.51083

Orthodox.png
Perelozų Viešpaties Kryžiaus sentikių cerkvė
Perelozai, cerkvė.JPG
Rusiškas pavadinimas Перелазский храм во имя Воздвижения Креста Господня
Savivaldybė Jonavos rajonas
Gyvenvietė Perelozai
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 1694 m.
Cerkvė 2014 m.
Lenta prie įėjimo

Perelozų sentikių cerkvė – sentikių cerkvė Perelozuose (Upninkų sen.), Jonavos rajone. Pasiekiama iš rajoninio kelio  1502  BukonysUpninkaiKeižonys  ties Lietaukos upeliu pasukus į dešinę (stovi kelio ženklas su nuoroda), toliau miško arba lauko keliu apie 4 km.

Cerkvė medinė, dvibokštė, suręsta ant akmeninių pamatų. Šie maldos namai atsirado XVI a. pradžioje ir yra vieni iš gražiausių Lietuvoje, pastatytų senoviniu rusų stiliumi, pasižyminčių išskirtine vidaus ir išorės puošyba. Paskutiniaisiais dešimtmečiais nuošali cerkvė nyko, nes buvo nuolat apiplėšiama, niokojama. Pastaraisiais metais sutvarkyta. Remonto metu neteko kai kurių buvusio dekoro elementų.[1]

Šalia kaimo, per Lietaukos upelį, yra prižiūrėtos Perelozų bendruomenės kapinės, kaip manoma, gyvuojančios nuo XVIII a.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendruomenės nariai, 2012 m.

Perelozų sentikių bendruomenė (Перелазская община) susikūrusi XVIII a. Apie jos ankstyvąjį gyvavimo laikotarpį mažai žinoma. Patikimi duomenys patvirtina apie bendruomenės maldos namus, atsiradusius XVI a. pradžioje. 1827 m. vėliavininko Žukovskio rašte Vilniaus gubernijos gyventojų surašymo komisijai minima, kad aplink grafo I. Kosakovskio Lukoinios dvarą gyvena rusai, susibūrę į gyvenvietes, dirbantys žemę, o Perelozuose jie net pasistatę maldos namus, turi išsirinkę šventiką. 1811 m. Rusijos valdžios revizijos duomenimis, grafui I. Kosakovskiui priklausiusiose valdose gyveno 367 rusai, tame tarpe – 279 sentikiai ir 88 – „graikų–rusų tikybos“. Perelozuose sentikių buvo 146 žmonės. 18601870 m. valdžia ir stačiatikių bažnyčia aktyviai vykdė sentikių atvertimą į vientikystę (единовериe), tačiau dauguma liko savo bendruomenėje. 1870 m. dėl žaibo iškrovos degė cerkvės stogas.

XX a. pradžioje bendruomenėje buvo apie 500 narių. Iš pradžių bendruomenė buvo priskiriama bepopiams fedosėjininkams (феодосиевцы), bet vėliau jie perėjo prie pomorų, kaip manoma, XIX a. antroje pusėje. 1905 m. Pimonovų lėšomis atstatyta medinė Viešpaties Kryžiaus cerkvė. Per Pirmąjį pasaulinį karą daugelis sentikių bėgo į Rytus, bet po karo grįžo atgal. Perelozų kaime 1923 m. buvo 37 sentikių valstiečių ūkiai su 225 gyventojais. 1937 m. visoje bendruomenėje buvo 793 sentikiai. Sentikiai smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą – vokiečiai paėmė cerkvės varpus, vėliau dalis žmonių, prijautusių sovietinei valdžiai, žuvo nuo rezistentų veiksmų.

1949 m. bendruomenėje buvo 850 narių. Vėliau jų smarkiai mažėjo. Tai lėmė kolūkių kūrimasis, melioracija, kėlimasis į miestus. Po 1980 m. pamaldos cerkvėje nutrūko. 1984 m. bendruomenė buvo oficialiai išregistruota.

2003 m. Teisingumo ministerija įteisino Perelozų sentikių religinę bendruomenę, kuri atgavo nuosavybės teises į cerkvės pastatą. 2010 m. bendruomenė teismo keliu siekė pakeisti savo senąjį pavadinimą į „Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinė bendruomenė“, įtraukiant į Juridinių asmenų registrą.[2] Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 2 d. sprendimu (t. II, b. l. 122–126) pareiškėjo Perelozų sentikių religinės bendruomenės skundą atmetė kaip nepagrįstą. Bendruomenė niekada nebuvo Lietuvos sentikių bažnyčios sudėtyje, ir priklausė Rytų sentikių cerkvei, neturinčiai dvasinės hierarchijos. Be to, Kalbos komisija bendruomenės prašymu nagrinėjo kaimo vardo kilmę ir vartoseną, bet nepritarė prašymui keisti oficialią, lietuvių kalboje įgijusią dėsningą formą Perelõzai į slaviškesnę Perelãzai.[3]

2009 m. Perelozų religinę bendruomenę sudarė 12 pastovių bendruomenės narių su pirmininku Michailu Rybakovu. Su tikinčiais sentikiais iš skirtingų Lietuvos miestų susirenkama į Perelozus per didžiąsias šventes.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Perelozų cerkvė puošnių formų, gausiai dekoruota. Jos plano struktūra, tūris, išorės formos artimesnės stačiatikių nei sentikių kulto pastatams. Statinio ilgis 21 m, plotis 11,5 m.

Cerkvės pastatą vainikuoja du bokštai. Statinys yra dviejų dalių – cerkvės ir šventiko būsto, sujungtų bendru priesieniu. Cerkvė yra ašinės kompozicijos, labai ištęsto stačiakampio plano. Rytų pusėje yra salė, už jos per visą plotį įrengtas priesienis su dvejomis durimis, vedančiomis į salę, vakarų pusėje – šventiko butas su išsikišusiu mažu prieangėliu. Abi cerkvės dalis pabrėžia virš stogo kylantys bokštai. Maldų salės centrą akcentuoja kresnų proporcijų dvitarpsnis aštuonbriaunis bokštas, vainikuotas palapininiu stogu su svogūnėliu. Šalia jo virš priesienio kyla aukštesnis, grakštesnių proporcijų bokštas – varpinė. Pastaroji trijų tarpsnių, dengta palapininiu stogu su svogūnėliu.

Cerkvės pagrindinį tūrį juosia frizas, papuoštas stilizuotomis tulpelėmis, ir smarkiai išsikišęs karnizas su kiaurapjūviu širdelių ornamentu. Viduje salės erdvę skaido keturi stulpai, laikantys aštuonbriaunį kupolą, apkaltą horizontaliomis lentelėmis. Kupolo perimetrą juosiantis platus profiliuotas karnizas formuoja iliuzinę galeriją.

Pagrindinis šoninis šiaurės fasadas asimetriškas, su dviem įeigomis, kurias pabrėžia smarkiai išsikišę dvišlaičiai stogeliai, paremti plastiškomis gembėmis. Stogelių šlaitus puošia apvadai, drožinėti kiaurapjūviu tulpelių ornamentu. Langai stačiakampiai, apjuosti plačiais lentų apvadais su viršutinėmis prikaltėmis, taip pat puoštomis kiaurapjūviu stilizuotų tulpių ornamentu.

Galinis rytų fasadas aklinas, tik trapecijos formos skyde yra trys stačiakampiai langai. Skydo sienelę pagyvina dantytos prikaltės, šonus puošia vėjalentės, drožinėtos kiaurapjūviu tulpelių ornamentu.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Nijolė Steponaitytė. Stačiatikių ir sentikių architektūra Lietuvoje. Archiforma, Nr. 41. p. 52

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. httpPažyma apie statinius.jpg://www.autc.lt/public/HeritageObject.aspx?id=1372
  2. http://www.eteismai.lt/atsisiusti/pdf/157861356991922[neveikianti nuoroda]
  3. http://vlkk.lt/lit/100350 Archyvuota kopija 2014-04-22 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.