Pelymo kunigaikštystė

Pelymo kunigaikštystė
Maskvos vasalė nuo 1484 m.
← XV amžius – 1594 →
Location of Kunigaikštystė (oranžinė) XVI a.
Sostinė	Pelymas
Kalbos	mansių
Valdymo forma	monarchija
iki 1594 (paskutinis)	Kichekas
Istorija
- Susikūrimas	XV amžius m.
- Prijungta prie Rusijos	1594 m.

Pelymo kunigaikštystė (rus. Пелы́м) – mansių (vogulų) genčių sąjunga Vakarų Sibire, gyvavusi nuo XV a. vidurio iki XVI a. pabaigos. Jos teritorija driekėsi už Uralo kalnų, Pelymo, Sosvos ir Lozvos upių baseinuose (dab. Sverdlovsko sritis). Iki prisijungiant prie Rusijos dar vadinta Pelymo valstybe. Kunigaikštystę valdė gentinė aristokratija.

Be pagrindinių sričių aplink sostinę Pelymą (taip vadinama Vogulų kunigaikštystė), sąjungai taip pat priklausė mažesnės mansių kunigaikštystės prie Kondos ir Tavdos upių. Tai buvo Kondos kunigaikštystė, Tabaro kunigaikštystė ir kt.

Svarbiausia Pelymo kaimynė buvo komių Didžiosios Permės kunigaikštystė į vakarus nuo Uralo, su kuria mansiai palaikė prekybinius santykius per Čerdynės kelią. Į šiaurės rytus buvo chantų Kodos kunigaikštystė Obės vidurupyje, į šiaurę – Liapino kunigaikštystė Šiaurės Sosvos baseine. Pietryčiuose, Tobolo upės slėnyje viešpatavo totoriai, sukūrę Sibiro chanatą.

Žinomi kunigaikščiai

• Asyka (iki 1483 m.)
• Ablegirimas (XVI a. II pusė)
• Kichekas (iki 1594 m.)