Paulavos respublika

Paulavos respublika (arba Pavlovo respublika) buvo nedidelė valstiečių savivaldos bendruomenė palei Merkį, dabartiniame Merkinės kaime Šalčininkų rajone su aplinkinėmis žemėmis.

Gyvavo nuo 1769 iki 1795 metų, kuomet ją savo dvare įkūrė Povilas Ksaveras Bžostovskis. Ją sudarė Merkinės dvaras (34 valstiečių ūkiai), sujungtas su Turgelių palivarku (iš viso 78 valakai, apie 1640 ha). Valdė prezidentas (pats dvaro savininkas) ir valstiečių seimas. Povilas Bžostovskis pamažu likvidavo dvaro arimus ir lažą, atodirbio rentą pakeitė (galutinai nuo 1786 metų) pinigine. Valstiečiams leido laisvai tvarkyti savo turtą, iš dalies ir žemę, verstis prekyba ir amatais (kad jie galėtų mokėti činšą), suteikė asmens laisvę. Įsteigė mokyklą, stengėsi valstiečiams versti knygas. Dvaro pajamos iki 1784 metais padidėjo daugiau kaip du kartus. Valstybę vėliau pripažino Stanislovas Augustas Poniatovskis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Paulavos respublikos pinigai tais laikais buvo retas ir brangus kolekcinis objektas Europos kolekcionieriams.

Respublika žlugo, kai jos įkūrėjas, suprasdamas, kad Rusija valdas greitai užims (per Lenkijos-Lietuvos padalijimus), pasitraukė į Saksoniją ir išmainė Paulavos respubliką į dvarą tenai. Naujas vadovas vis dėlto nebandė tęsti respublikos veiklos, vėl grąžino lažą ir nusavino žemę, o vėliau valdas išties okupavo Rusija. Paulavos respublika buvo viena radikaliausių XVIII a. 2-osios pusės valstiečių reformų Abiejų Tautų Respublikoje.

Gyvenimo ypatumai

Žemė valstiečiams buvo išdalinta už darbą ir iš dalies už mokestį (pinigais ir medaus duokle). Jei valstietis savo vietoje galėjo pristatyti kitą valstietį, tai gaudavo laisvę. Kaimiečiai buvo mokomi skaityti, rašyti, skaičiuoti, įvairių amatų (daryti skrybėles, pinti krepšius, megzti kojines ir kt.). Iš karo tarnybai tinkamų vyrų sudaryti informuoti kariniai vienetai su gubernatoriumi priešakyje, kurie kasdien atlikdavo pratybas, o prireikus buvo įpareigoti su šautuvu ir buože ginti tėvynę. Iš pačių valstiečių sudarytas teismas, paskirti girininkai ir dešimtininkai lauko darbams prižiūrėti. Valdininkai, kurių sąžiningumą sekė pats savininkas, rašė smulkią atskaitomybę. Per keletą metų ši respublika pražydo – gražiai įdirbti laukai ėmė duoti didesnį derlių, apsišvietę ir padoriai apsirengę valstiečiai noriai ėjo į darbą ir aptvarkė savo sodybas. Dvarininkas kas 4 metai šaukdavo visuotinį gyventojų susirinkimą, kuriame patikrindavo gimimų ir mirimų duomenis, pasikalbėdavo su valstiečiais, suruošdavo jiems vaišes su šokiais.