Pasquale Festa Campanile
Pasquale Festa Campanile | |
---|---|
Gimė | 1927 m. liepos 28 d. Pasiano di Pordenonė, Melfis, Italija |
Mirė | 1986 m. vasario 25 d. (58 metai) Roma, Italija |
Tautybė | Italija |
Pilietybė | Italijos |
Veikla | kino režisierius, scenaristas, rašytojas |
Vikiteka | Pasquale Festa Campanile |
Pascuale Festa Campanile (1927 m. liepos 28d. – 1986 m. vasario 25 d.) – italų scenaristas ir režisierius, labiausiai žinomas savo darbais komedijos žanre.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paskualė gimė Pietų Italijos Melfio mieste 1927 m. 1936 m. šeima persikėlė gyventi į Romą, kur vėliau jis mokėsi licėjuje ir universitete (studijavo teisę). Čia jis susipažino su 3 metais vyresniu Massimo Franciosa, su kuriuo tapo artimais draugais ir vėliau kartu parašė ne vieną kino scenarijų.
Dar universitete Paskualė ėmė rašyti trumpus apsakymus, kuriuos spausdino įvairūs Romos laikraščiai ir žurnalai, o Franciosa tuo pačiu dirbo žurnalo „La Fiera Letteraria“ redaktoriumi. Netrukus čia įsidarbimo ir Paskualė, gavęs redaguoti dvi skiltis apie kiną ir literatūrą. Darbas padėjo jam susipažinti su šalies kinematografu ir rašytojais iš arčiau, o tokios asmenybės kaip Federico Fellini, Luchino Visconti, Vasco Pratolini, Alberto Moravia tapo ir naujais pažįstamais, ir mokytojais.
1949 m. režisierius Roberto Bianchi Montero sukūrė filmą „Faddija – La legge della vendetta“ pagal jo ir Franciosa scenarijų, tačiau iki 1955 m. pagrindinė jo veiklos sritimi buvo žurnalisto darbas. Lūžiu tapo tais metais režisieriaus Mauro Bolognini pagal judviejų scenarijų sukurtas filmas „Gli innamorati“, nominuotas Kanų kino festivalyje. Tai buvo neorealizmo pabaigos kine laikas, filmuose atsirado daugiau komedijos elementų ir Paskualė tapo vienu iš šio judėjimo pirmtakų. 1957 m. jis išleido pirmąjį romaną „La nonna Sabella“, kurį ekranizavo režisierius Dino Risi. Vėliau jo sukurta komedijų trilogija „Poveri ma belli“, „Belle ma povere“, „Poveri milionari“ (1957 – 59 m.) bei Bolognini juosta „Giovani mariti“ (1958) įtvirtino Paskualę ir Franciosą kaip vienus svarbiausių italų komedijos (commedia all’italiana) kūrėjų, o Risi filmai suformavo naują kryptį Italijos kine. Režisierius Luchino Visconti pakvietė juos prisidėti prie savo filmo „Rocco e i suoi fratelli“ (1960), kuriame vaidino Alain Delon ir Annie Girardot, o juosta turėjo didžiulį pasisekimą.
Paskualė ir Franciosa toliau rašė scenarijus visiems žymiausiems to meto šalies režisieriams, tačiau savo žanrą nuo komedijos išplėtė iki dramų ir net karinių juostų („Keturios dienos Neapolyje“, 1962), („Leopardas“, 1963). „Keturios dienos Neapolyje“ buvo nuominuota Oskarui kaip geriausias užsienio filmas ir už geriausią originalų scenarijų.
1963 m. Paskualė ir Franciosa parašė scenarijų ir kartu režisavo savo pirmąjį filmą – dramą „Un tentativo sentimentale“. Po metų sukurta komedija „Le voci bianche“ sukėlė tarp jų nemažus ginčus ir po beveik 15 metų bendro darbo Paskualė ir Franciosa pasuko skirtingais keliais. Toliau jis scenarijus filmams rašė vienas arba kitais autoriais, iš kurių sėkmingiausias bendradarbiavimas vyko su Ottavio Gemma. Greta to, jis netruko įsitvirtinti kaip sėkmingas režisierius, kurio filmuose mielai vaidino garsiausi to meto Italijos ir Europos aktoriai: Alberto Sordi, Nino Manfredi, Marcello Mastroianni, Claudia Cardinale, Catherine Deneuve, Marina Vlady ir kiti, o muziką filmams kūrė Ennio Morricone, Riz Ortolani, Armando Trovajoli. Jo sukurtos komedijos nešė didelį pelną kino studijoms, o aktorė Catherine Spaak jo dėka tapo didele žvaigžde.
Populiarėjantis atlikėjas Adriano Celentano sutarė su Paskuale dėl dviejų scenarijų kino filmams, kuriuose jis vaidino kartu su žmona Claudia Mori – „Emigrantas“ ir „Rugantino“. Vėliau jau režisierius pakvietė Celentano į 2 savo filmus „Duok penkis“ ir „Bingo Bongo“.
Paskutiniu režisuotu jo filmu tapo „Uno scandalo perbene“, pasirodęs 1984 m. Viso jis režisavo 42 juostas, parašė scenarijus 58 filmams, 10 romanų, keletą pjesių. Pagal jo nebaigtą romaną „Per amore, solo per amore“ režisierius Giovanni Veronesi 1993 m. sukūrė filmą.
Dalinė filmografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Neturtingi, bet gražūs (1957) (scenaristas)
- Venecija, mėnulis ir tu (1958) (scenaristas)
- Keturios dienos Neapolyje (1962) (scenaristas)
- Leopardas (1963) (scenaristas)
- Neištikimybė itališkai (1966) (režisierius, scenaristas)
- Mergina ir generolas (1967) (režisierius, scenaristas)
- Laisvamanė (1969) režisierius)
- Kur tu eini nuoga? (1969) (režisierius, scenaristas)
- Šachas karalienei (1969) (režisierius)
- Kai moterys turėjo uodegas (1970) (režisierius, scenaristas)
- Apnuoginta violončelė (1971) (režisierius, scenaristas)
- Emigrantas (1973) (režisierius, scenaristas)
- Rugantino (1973) (režisierius, scenaristas)
- Sėkmės karys (1976) (režisierius, scenaristas)
- Pakeleivis (1977) (režisierius, scenaristas)
- Kaip atsikratyti žmona ir rasti meilužę (1978) (režisierius)
- Šeštadienis, sekmadienis ir penktadienis (1979) (scenaristas)
- Mergelės kūnas (1979) (režisierius)
- Vagis (1980) (režisierius, scenaristas)
- Duok penkis (1980) (režisierius)
- Mergina iš Triesto (1982) (režisierius, scenaristas)
- Bingo Bongo (1982) (režisierius)
- Padorus skandalas (1984) (režisierius)
Apdovanojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Oskaras (nominacija) – geriausias scenarijus (1964)
- Kanų kino festivalis – geriausias scenarijus (1958)
- Nastro d'argento – geriausias scenarijus (1956, 1961, 1963)
- Nastro d'argento (nominacija) – geriausias scenarijus (1964)
- Venecijos kino festivalis (nominacija) – geriausias debiutas (1963), Auksinis liūtas (1984)