Panerių mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Panerių mūšis
Priklauso: 1831 m. sukilimas
Paneriaipaminklas2001 06 06.jpg
Paminklo mūšiui atminti atidengimo ceremonija 2001 m. birželio 6 d.
Data 1831 m. birželio 19 d.
Vieta Aukštieji Paneriai, Vilniaus gubernija, Rusijos imperijos vėliava Rusijos imperija
Rezultatas Carinės Rusijos pergalė
Konflikto šalys
November Uprising.svg 1831 m. sukilėliai Rusijos imperijos vėliava Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Antanas Gelgaudas
Dezideras Adomas Chlapovskis
Francišekas Rolandas
Dmitrijus Ostenas-Sakenas
Nuostoliai
600 364

Panerių mūšis – 1831 m. birželio 19 d. Aukštųjų Panerių kalvose įvykęs Lietuvos ir Lenkijos sukilėlių mūšis su Rusijos imperijos kariuomene dėl Vilniaus. Generolų Antano Gelgaudo, Dezidero Adamo Chlapovskio ir Francišeko Rolando vedami sukilėliai puolė Rusijos imperijos pajėgas iš pietvakarių, tačiau puolimas buvo atremtas ir sukilėliams paimti miesto nepavyko.

Prieš mūšį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukilėliai pavėluotai suvokė Vilniaus svarbą sukilimo sėkmei. Net rusų generalinio štabo karininkai stebėjosi, kodėl sukilėliai Vilniaus nešturmavo anksčiau.

Kol Antano Gelgaudo daliniai (apie 12 600 sukilėlių ir 28 pabūklai), lėtai žygiavo link Vilniaus, rusai spėjo sutelkti pajėgas ir gerai įsitvirtinti. Paneriuose, kur susikerta į Vilnių vedantys keliai iš Kauno, Trakų ir Gardino, rusai įrengė lauko įtvirtinimus, per patrankos šūvį iškirto medžius ir sutelkė apie 17000 karių ir 58 artilerijos pabūklus.

Birželio 18d. sukilėlių kariuomenė persikėlė per Nerį, išsidėstė ties Rykantais ir priartėjo prie Vilniaus.

Matydami stiprią rusų gynybą, aukšti sukilėlių štabo karininkai bandė atkalbėti A. Gelgaudą nuo Vilniaus puolimo, tačiau šis nenusileido.

Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mūšis prasidėjo 1831 m. birželio 19 d. sukilėlių artilerijos ugnimi. Tačiau dėl kalvotos vietovės ji daug žalos gerai įsitvirtinusiems rusams nepadarė. Kai kurios sukilėlių artilerijos baterijos buvo sunaikintos vos išskleistos, kitoms išsiklesiti neleido geresnėje pozicijoje esantys rusų artileristai. Sukilėlių apabūklai po du buvo išsklaidyti miške, o tai nepatogi pozicija kautis.

Sukilėliai atakavo kairįjį rusų sparną tačiau buvo atmušti. Toks pat likimas puolančiuosius ištiko ir dešiniajame sparne, kur dėl stiprios rusų pėstininkų ir artilerijos ugnies, sukilėliai turėjo keisti atakos kryptį ir po smarkaus susišaudymo su rusų daliniais, kurie perėjo į durtuvų ataką, patyrus daug nuostolių, teko trauktis. Du sukilėlių pulkai, per nukirstų medžių kliūtis, kartečės lietų, pabūklų ir pėstininkų ugnį keturias valandas nesėkmingai šturmavo centrinius rusų gynybos įtvirtinimus. Ir čia patyrę didelių nuostolių sukilėlių pėstininkai buvo priversti trauktis.

Generolas Antanas Gelgaudas palikęs štabą pats dalyvavo kovoje. Daugeliui atrodė, kad jis ieškojo mirties, mat suprato, kad mūšis pralaimėtas.

Sukilėliams besitraukiant rusai į puolimą pasiuntė kavaleriją. Tuo pat metu atakavo ir sukilėlių sudėtyje buvę lenkų ulonai. Jie taip energingai rėžėsi į priešą, kad rusų dalinys buvo perskeltas pusiau ir išklaidytas. Jam į pagalbą rusai metė dar 400 raitelių, tačiau ir jie išsilakstė neatlaikę lenkų ulonų spaudimo. Lenkai pamatę, kad rusai rengiasi apšaudyti juos artilerija, pabūklams nespėjus iššauti, užpuolė artileristus, juos iškapojo ir ruošėsi išvilkti patrankas. Tuo metu sugrįžo persigrupavę rusų kavaleristai ir įvyko dar vienos aršios kapotynės, po kurių rusai vėl atsitraukė. Tačiau ir sukilėlių raiteliai išseko - kautynėse žuvo 18 ir buvo sužeisti 43 ulonai.

Kituose šaltiniuose nurodoma, kad lenkų ulonai neatlaikė rusų kavalerijos puolimo ir buvo nublokšti ant besitraukiančių sukilėlių pėstininkų.

Po mūšio[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusai po mūšio besitraukiančių sukilėlių ilgai nepersekiojo - baiminosi, kad naktį jie gali persigrupuoti ir atakuoti Vilnių iš Ukmergės pusės. Tačiau suikilėliai tam neturėjo nei jėgų, nei rezervų. Panerių kautynėse žuvo apie 600 sukilėlių, kartu su belaisviais ir sužeistaisiais, nuostoliai siekė 2000 karių. Rusų netektys - 364 kariai.

Žuvę sukilėliai palaidoti Panerių kalvų papėdėje (gyventojų pasakojimu – maždaug ties Savanorių prospekto ir Titnago gatvės sankryža[1]), o rusų kariai – prie Panerių Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčios. Mūšio vieta įrašyta į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 31182).[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Urbaitytė, Kristina (2011-12-05). „Pasivaikščiojimai pakampėmis: senasis kelias Vilnius – Kaunas“. bernardinai.lt. 
  2. „Panerių mūšio vieta“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-03. 

3. Zikaras, Karolis. Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. Vilnius, 2013 4. Veičenonis, Jonas. Lietuvos karyba. Nuo baltų iki XXI amžiaus.