Palangos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Palangos mūšis
Data 1831 m. gegužės 10-13 d.
Vieta Rusijos imperija, Palanga
Rezultatas Sukilėlių pralaimėjimas
Kariaujančios pusės
November Uprising.svg 1831 m. sukilėliai Flag of Russia.svg Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Anupras Jacevičius Karlas Renenkampfas

Palangos mūšis – mūšis įvyko Palangoje, 1831 m. gegužės 10-13 d. tarp sukilėlių ir Rusijos imperijos kariuomenės. Sukilėliams vadovavo Anupras Jacevičius, o rusų kariuomenei Karlas Renenkampfas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukilėliams buvo itin svarbu užimti Palangą siekiant gauti priėjimą prie jūros ir taip gauti pastiprinimą iš Vakarų Europos. Siekiant kuo greičiau užimti Palangą A.Jacevičius sparčiai rinko karinį dalinį. Jam padėjo buvę Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos karininkai. Sukilėlių kariuomenė sparčiai augo, darbas virte virė. Pačioje kovo pabaigoje (29 ar 30 dienomis) atvyko Palangos ir Darbėnų grafystės valdytojas Petrauskas, kuris ragino nedelsiant užimti Palangą bei nubausti tenykštį sukilimui besipriešinantį kleboną. Telšiškiai sukilimo vadai nusprendė, kad karinės pajėgos dar nėra tokios stiprios, kad galėtų Palangą užimti ir siūlė Petrauskui palaukti. Šis įpykęs išvyko, surinko minią valstiečių, prigirdė degtine ir pasiuntė į žygį, bet prie Palangos kapinaičių sukilėliai pateko į pasalą ir buvo išsklaidyti.[1]

Kiek vėliau balandžio mėnesį sukilėliai gavę A. Jacevičiaus įsakymą pulti buvo trumpam užėmę Palangą. Kautynių metu kilo keletas gaisrų. Jų metu sudegė didžioji dalis Palangos miestelio gyvenamųjų namų ir Vilimiškės kaimas.[2]

Gegužės 9 d. apie 4000 sukilėlių vadovaujamų A. Jacevičiaus paskutinį kartą pabandė užimti Palangą. Sukilėliai pradėjo puolimą iš savo įtvirtinimų Kretingoje ir Darbėnuose, tačiau jau pirmą dieną buvo užpulti ir išblaškyti rusų kariuomenės. Kitą dieną sukilėliai vėl puolė, tačiau puolimas baigėsi nesėkme, nes pritrūko amunicijos. Gegužės 13 d. dar kartą buvo bandoma užpulti Palangą, tačiau sukilėliams ir vėl nepasisekė ir jie su dideliais nuostoliais buvo priversti trauktis.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Edmund Callier, Bitwy i potyczki stoczone przez wojsko polskie w roku 1831..., 1887
  • Stefan Kieniewicz, Andrzej Zahorski, Władysław Zajewski, Trzy powstania narodowe: kościuszkowskie, listopadowe i styczniowe, Warszawa 1992
  • Józef Dutkiewicz, Onufry Jacewicz, w: Polski Słownik Biograficzny, t. X, 1962-1964, s. 264-265.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]