Panemunės dvaras (Druskininkai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Panemunės dvaras
Vieta Panemunė, Druskininkų rajonas
Įkurtas XVI a.
Bajorų giminės Sapiegos, Masalskiai, Volskiai
Pastatų būklė archeologinė dvarvietė

Panemunės dvaras yra Druskininkų savivaldybėje, Leipalingio seniūnijoje.

Archeologinė dvarvietė yra šalia Panemunės kaimo, į kurį galima patekti iš Merkinės-Leipalingio kelio pasukus Barzdžiūnų link. Dvarvietė - tai kalva apie 300 m nuo kairiojo Nemuno kranto. Jos šiaurės vakarine papėde eina kaimo keliukas. Kalvos viršūnė lygi, jos dydis 17x20 m. Aikštelės pakraštyje - pylimas, - čia stovėjusių pastatų pamatų žymės. Netoliese - gili duobė akmenimis išmūrytais šonais. Kalvos šlaitai pakyla iki 10 m virš aplinkinio paviršiaus. Gal todėl dvarvietė nuo seno vadinama Morkaus kalnu. Tik nežinia, kodėl Morkaus.

Dvarvietę 2003 m. surado archeologų ekspedicija, vadovaujama Zenono Baubonio. Tada nustatyta, kad kalva būdinga ankstyvajam piliakalniui, ant kurio išlyginto paviršiaus vėliau pastatyta dvaro pastatas.

Panemunės dvaro istorija prasideda, veikiausiai, nuo 1508 m., kai karalius Žygimantas Senasis Leipalingio dvarą su visu jam priklausančiu turtu padovanojo Jonui Sapiegai. Po jo mirties šeimos turtus žmona padalijo vaikams. Leipalingis atiteko sūnui Povilui Sapiegai, o Panemunė - vienai iš dukterų. Šiai mirus, Panemunė teko broliui Povilui, nes 1567 m. dokumentuose nurodoma, kad jam priklauso Leipalingis, Veisėjai, Vaikeliškiai, Panemunė. Vėliau istoriniai dokumentai apie Panemunės dvarą ilgai tyli. 1784 m. Liškiavos bažnyčios inventorius mini, kad Panemunės dvaras priklauso LDK kariuomenės generolui Masalskiui. Vėlesni šaltiniai mini, kad 1809 m. Liškiavos vienuolyno turtus perėmė Panemunės Volskis. Panemunės dvaras Volskiams priklausė iki 1924 m. išdalijimo. Po Pirmojo pasaulinio karo Volskiai gyveno Varšuvoje, į savo dvarą Panemunėje jie atvažiuodavo tik vasaroti.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos dvarai, enciklopedinis žinynas. Ingrida Semaškaitė. Leidykla „Algimantas“, Vilnius, 2010.