Palydos grupė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Escort reikėtų versti kaip konvojų
Jei galite, sutvarkykite.


H.M.S. „Starling“ (kapitonas F. J. Walker) iš 2-osios palydos grupės
Palydos grupės B7 miniinnkai Londonderio uoste (Šiaurės Airija) (1943 m. lapkritis)

Palydos grupė (angl. escort group), eskortinė grupė – eskortinių laivų kovinė grupė, sudaranti laivų konvojaus palydą, Karališkajame D. Britanijos laivyne Antrojo pasaulinio karo metais. Palydos grupės buvo britų taktinė naujovė kare su vokiečių povandeniniais laivais, naudojusiais „vilkų gaujų“ taktiką.

Palydos grupę sudarydavo kelių tipų karo laivai, veikiantys kaip nuolatinė grupė kovai su povandeniniais laivais. Grupės sudėties pastovumas leisdavo laivų kapitonams nušlifuoti tarpusavio sąveiką. Tokios grupės buvo plačiai naudojamos Atlanto vandenyno karo teatre ir pasirodė esančios efektyvi konvojų apsaugos priemonė. Grupės būdavo gerai apmokytos kovos su povandeniniais laivais taktikos, todėl jų veiksmai dažnai būdavo sėkmingi. Pvz., 1941 m. buvo dešimties dienų tarpsnis, kai tokios grupės paskandino 4 vokiečių povandeninius laivus, o juose žuvo 3 aukščiausios klasės povandeninių laivų kapitonai.

Situacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasidėjus mūšiui dėl Atlanto pirmus metus už britų konvojų apsaugą atsakė Vakarinių prieigų vadovybė, kurios štabas pradžioje buvo Plimute, o pralaimėjus Prancūzijai – Liverpulyje.[1]

Vakarinių prieigų vadovybė vadovavo daugybei eskortinių laivų, kurių daugelis buvę pasenę minininkai, eskortiniai šliupai, minų traleriai, o vėliau – ir korvetės. Palydos iš šių laivų lydėdavo prekinius laivus, gabenusius krovinius į D. Britaniją ir iš jos. Tų laivų buvo nepakankamai daug, daugelio jų veikimo nuotolis buvo per menkas, kad palydos galėtų lydėti prekinius laivus per visą Atlantą. Todėl jie lydėdavo konvojus iki susitikimo taškų, kurie buvo už vakarinių prieigų, kur jų turėjo nebepasiekti vokiečių povandeniniai laivai.

Pradžioje palydas sudarydavo konkrečiai kiekvienam konvojui. Laivai į palydos užduotis išplaukdavo, kai atsilaisvindavo nuo kitų užduočių, į susitikimo vietas atplaukdavo po vieną ar nedidelėmis grupelėmis. Palydos vadu tapdavo vyriausią laipsnį turintis palydos laivų kapitonas. Prisijungus dar vienam laivui su vyresniu kapitonu palydos vadas neretai pasikeisdavo. Taktinis veiksmų suderinimas būdavo atliekamas susirinkus grupei, komandos būdavo perduodamos šviesiniais semaforais. Grupę sudarančių laivų įgulos būdavo nepratusios veikti kartu, jos neturėdavo bendros taktikos, veiklos plano tipiškoms situacijoms.

Dėl šių trūkumų britų laivai patirdavo didelių nuostolių. Pvz., 1940 m. spalio mėn. konvojų HX 79 nusiaubė penkių povandeninių laivų „vilkų gauja“. Nors konvojų lydėjo 11 karo laivų, konvojus prarado 12 krovininių laivų, o povandeniniai laivai nenukentėjo.
Po šios nelaimės Vakarinių prieigų vyriausiais vadas įsakė sudaryti nuolatines palydos grupes, ir 1941 m. pradžioje jau buvo suformuotos pirmosios 8 palydos grupės.[2]

Palydos grupių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. pradžioje Vakarinių prieigų vadovybė turėjo 8 palydos grupes. Jas paprastai sudarydavo 6-8 laivai, kuriems vadovaudavo Karališkojo laivyno karininkas, paprastai komanderis ar komanderis leitenantas. Grupių laivai, veikdami kartu ir turėdami vieną vadą, sukurdavo grupinę taktiką ir sustyguodavo bendrus veiksmus. Dėl gero tarpusavio supratimo veiklos koordinavimui pakakdavo trumpų komandų, laivai veikdavo suderintai net ir tada, kai nematydavo vienas kito. Vėliau individualiai kurti taktiniai sprendimai buvo standartizuoti, jų išmokė visų Vakarinių prieigų vadovybės palydos grupių vadus.

Tokio grupinės veiklos suderintumo nepasiekė vokiečių povandeniniai laivai. Informaciją gavę vokiečių povandeniniai laivai susirinkdavo į „vilkų gaujas“ laukdami artėjančio konvojaus, tačiau po to kiekvienas jų veikdavo individualiai, nesistengdami koordinuoti savo veiksmų. Buvo atvejų, kai povandeniniai laivai užstodavo vienas kitam kelią, net susidurdavo. Todėl santykinai nedidelės, bet gerai „susižaidusios“ palydų grupės neretai gebėdavo atremti gerokai didesnių povandeninių laivų grupių atakas, ir jų saugomi konvojai atvykdavo į paskirties tašką laiku ir visi.
Pvz., 1942 m. lapkričio mėn. iš 33 prekinių laivų sudarytą konvojų ON 144, kurio palydos grupę sudarė 5 korvetės, atakavo 10 povandeninių laivų grupė. Eskortas tris dienas atrėminėjo povandeninių laivų „gaujos“ atakas. Konvojus prarado 5 laivus ir vieną palydos korvetę, likę laivai atvyko sėkmingai.[3] Konvojui atvykus palydos vadas buvo pasveikintas už tai, kad užkirto kelią galimai katastrofai.[4] Skirtumas su konvojaus HX 79 likimu akivaizdus.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Roskill
  2. Elliott p59
  3. Blair p118-9
  4. Blair p119
  • Clay Blair : Hitler’s U-Boat War Vol I (1996). ISBN 0-304-35260-8
  • Peter Elliott : Allied Escort ships of World War II (1977) ISBN 0-356-08401-9
  • Stephen Roskill : The War at Sea 1939–1945 Vol I (1954).