Pajūrio Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°13′03″š. pl. 22°13′49″r. ilg. / 55.21762°š. pl. 22.230311°r. ilg. / 55.21762; 22.230311

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Pajūrio Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčia
Tauragės sen., Pajūris. Koplyčia.JPG
Savivaldybė Tauragės rajonas
Gyvenvietė Pajūris (Tauragė)
Adresas Pamiškės g. 2
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 2013 m.
Stilius liaudies architektūra

Pajūrio Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčia – naujai atstatyta katalikų koplyčia, stovinti Tauragės rajone, Pajūrio kaimo (Tauragės sen.) kapinėse, kurios dar vadinamos Tauragės Pajūrio kapinėmis. Jos veikiančios, juosiamos senosios tinkuoto mūro tvoros, su arkiniais vartais, antkapiniais paminklais, datuojamais nuo XX a. pr. ir anksčiau, užimančios 0,505 ha. Teritorija priklauso Dauglaukio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijai.[1]

Koplyčia pašventinta 2013 m. lapkričio 4 d. dalyvaujant Telšių vyskupui Jonui Borutai ir tituluota Nukryžiuotojo Jėzaus vardu. [2][3] Koplyčios atstatytojas buvo kunigas Alvydas Bridikis, koplyčios atstatymą finansavo ir šiais darbais rūpinosi verslininkas Stasys Augaitis (pakabinta fundatoriaus lentelė).

Prieškaryje Pajūris buvo filija su parapijos teisėmis, čia stovėjo bažnyčia, kurios istorija siekė XVI a.[4] Buvusios bažnyčios vietą Pajūryje mena kalvelė su akmenimis prie autobusų stotelės, senoji klebonija. Bažnyčios atminimą įprasmina bendruomenės pastatytas aukštas medžio kryžius su drožiniais ir paminklinis akmuo. Kapines nuo šios vietos skiria apie 100 m.

Koplyčios interjeras

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rašytiniuose šaltiniuose duomenų apie koplyčios istoriją Pajūrio kapinėse pateikiama nedaug. Pasak vietos senųjų gyventojų, prisimenama, kaip dar būdami vaikais prieškaryje lankydavo šią koplyčią. Pokario metais koplyčia ėmė nykti, nes susikūrus kolūkiui, vietos valdžia buvusi nepakanti tokių objektų atžvilgiu. Imta griauti atstatomą bažnyčią (jau išmūrytą raudono mūro sienomis iki palangių), ardyti šventoriaus akmenis ir gabenti šias medžiagas į naujų fermų statybas gretimame Dauglaukyje. 1954 m. nelikus statytos bažnyčios, kur kas ilgiau (maždaug iki 1970–ųjų) išsilaikė šventoriuje stovėjusi medinė varpinė. Netekę bažnyčios, apie 1960 m. kaimo vyrai atstatė sumenkusią koplyčią, panaudoję suneštas lentas ir kitus reikalingus daiktus.

Atgimimo metais katalikų bendruomenė buvo įregistruota ne Pajūryje, bet Dauglaukyje, kuris pokario metais tapo centrine kolūkio gyvenviete, išsiplėtė, apsigyveno daug naujakurių. Ten pastatyta ir dabartinė Dauglaukio bažnyčia. Tuo tarpu pajūriečiai liko ištikimi saviesiems maldų namams kapinėse. 2013 m. per audrą kapinėse nulūžus senam medžiui ir užvirtus ant koplyčios, ji neatlaikė, buvo sugriauta. Tais pačiais metais ir atstatyta. Parapijiečių teigimu, senojoje koplyčioje kabojęs didelis varpas buvo perkeltas į Dauglaukio bažnyčią.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčia medinė, stačiakampio plano, liaudies architektūros formų. Statinys be apsidės, dvišlaičiu stogu su skardos danga. Varpinės bokštelis stačiakampis, su piramidiniu stogeliu, iškeltas priekiniame fasade virš siauresnio už koplyčią prieangio. Smailę vainikuoja ornamentuotas kryžius. Prienavis išnaudojamas papildomoms tikinčiųjų vietoms. Maldų patalpa be vargonų choro. Koplyčios fasadai apkalti vertikaliomis apdailos lentomis. Langų, dvivėrių durų angos stačiakampės.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai [sud. Dalia Klajumienė]: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. ISBN 978-9955-624-75-2.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]