Pašvitinio vėjo malūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 56°09′48″š. pl. 23°49′18″r. ilg. / 56.163425°š. pl. 23.821531°r. ilg. / 56.163425; 23.821531

Pašvitinio malūnas 2019 m. Priekyje, kairėje, matyti magazino pastatas

Pašvitinio vėjo malūnas – kepurinis akmeninis vėjo malūnas, stovintis Pakruojo rajone, Pašvitinyje, K. Korsako g. 22 (kelias  2932  PašvitinysLauksodis ). Malūnas vienas seniausių ir didžiausių tokių technikos paminklų rajone. Jis tuščias, su butaforine kepure, sparnų likučiais. Priešingoje kelio pusėje, netoliese, stūkso senasis grūdų sandėlismagazinas (XIX a. vid.).[1]

1993 m. objektas paskelbtas valstybės saugomu inžinerinio paveldo paminklu.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malūnas statytas XIX a. pabaigoje miestelio šiauriniame pakraštyje. Malūnas beveik 14 metrų aukščio ir tokio pat pločio prie pagrindo, 4 aukštų, apskrito plano, nupjauto kūgio formos, kalkėmis sumūrytas iš lauko riedulių, su dvejais vartais. Išlikę pasakojimų, jog į didžiulį malūną valstiečiai įriedėdavo tiesiog vežimais su grūdų maišais, o pro duris kitoje pusėje išvažiuodavo, jau vežini miltais. Sienos storos, 135 cm storio prie pagrindo ir į viršų palaipsniui laipteliais plonėjančios. Malūno angos apmūrytos raudonomis plytomis. Nebelikus malūne perdangų, iš mūre išlikusių angų galima spręsti, kaip buvo išdėstytos perdangų sijos visose keturiose perdangose, o taipogi ir sijos, ant kurių buvo įrengtas apeigos tiltelis.

Malūno kepurė būdavo gręžiama krumpline pavara. Šio malūno išskirtinumas – tinkuotos sienos, nes tokių būdavo retai. Paskutinis malūnininkas čia buvo pavarde Gulbinas. Pasakojama, kad malūnas jam atiteko, malūne žuvus jo giminaičiui malūno savininkui. Pašvitiniečių atmintyje Gulbinas išliko kaip paskutinysis malūnininkas iki nacionalizacijos, dirbęs dar Antrojo pasaulinio karo metais. Atsiradus miestelyje elektrai, malūnas neteko savo reikšmės. Tuomet Pašvitinio malūnas priklausė kolūkiui ir būdavo naudojamas trąšų laikymui.

1969 m. prieš Vasario 16-ąją Pašvitinio bažnyčios zakristijonas Benediktas Navickas su draugais virš malūno iškėlė Lietuvos trispalvę vėliavą. Zakristijonas buvo nuteistas už antitarybinę veiklą. Vėliavą iškelti jam padėjo Pašvitinio mokyklos šeštokas Algis Levanas. Valdžiai puolus ieškoti „antitarybinių elementų“, B. Navickas kurį laiką slapstėsi. Zakristijonas buvo suimtas, pasodintas į kalėjimą, kankinamas. Susirgusį teismas nusprendė uždaryti į psichiatrijos ligoninę. Sveikatos B. Navickas taip ir nebeatgavo. Paleistas iš psichiatrijos ligoninės, netrukus mirė.

1989 m. kolūkio jaunimo iniaciatyva malūną imta remontuoti – uždėtas stogas ir jis papuoštas sparnais (patrumpintais). Iki tol jis buvo itin sunykęs. Vieno iš malūno savininkų Žlabio (iki jo šio malūno savininkas buvo Gulbinas) sūnus poetas Juozas Žlabys-Žengė rašė, kad „malūnas stovi be stogo, sparnų, naudojamas vietoj sandėlio“. Buvo planuojama malūne įrengti kavinę, bet iširus kolūkiams, planai liko neįgyvendinti. Buvo parengti ir tolimesnės rekonstrukcijos planai, nubraižytos malūno teritorinės ribos.

Laikui bėgant malūnas vėl ėmė irti. Tinkas sutrupėjo, akmenys, mūras ties durų angomis iškrito, sparnai nulūžinėjo. Kad malūnas nekeltų grėsmės, Pašvitinio seniūnija pasirūpino jį aptverti tvorele. Malūnas dar kartą remontuotas 2011 m.: buvo remontuotos sienos, pastatas užsandarintas.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Objekto Nr. 20375 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  2. „Objekto Nr. 12719 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  3. Remontuojamas Pašvitinio malūnas. skrastas.lt

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]