Ostruvas (Starė Juchai)

Koordinatės: 53°50′36″ š. pl. 22°03′18″ r. ilg. / 53.84333°š. pl. 22.05500°r. ilg. / 53.84333; 22.05500 (Ostruvas (Starė Juchai))
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ostruvas
lenk. Ostrów
Ostruvas
Ostruvas
53°50′36″ š. pl. 22°03′18″ r. ilg. / 53.84333°š. pl. 22.05500°r. ilg. / 53.84333; 22.05500 (Ostruvas (Starė Juchai))
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija Varmijos Mozūrų vaivadija Varmijos Mozūrų vaivadija
Apskritis Luko apskritis
Valsčius Stare Juchų valsčius
Pašto kodas PL 19-324

Ostruvas (lenk. Ostrów, vok. Werder (pasen.)) – kaimelis šiaurės–vakarų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijos Luko apskrities Starė Juchai valsčiuje. Išsidėstęs Oršyšo ežero šiauriniame krante, nutolęs 19 kilometrų į vakarus nuo apskrities centro Luko. Administraciškai pavaldus Skomack Vielki (lenk. Skomack Wielki) šaltyšijai.[1]

Prie kaimelio telkšantis Oršyšo ežeras

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žinomas Ostrovo vardu nuo 1785 m., dar prieš 1912 m. buvo vadinamas Adlig Verder, vėliau tiesiog Verder.[2] 1874 m. buvo įjungtas į naujai sukurtą Neuhoff prūsišką valsčių,[3] kuris priklausė Rytprūsių Gumbinės apygardai (vėliau Alnaštyno apygardai). 1905 m. Adlig Verder dvaro teritorijoje gyveno 65 kaimiečiai.[4] 1928 m. kaimelis buvo įjungtas į Adlig Vola kaimo sudėtį.

Po Antrojo pasaulinio karo visa pietinė Rytprūsių dalis įėjo į Lenkijos sudėtį. Kaimelis vėl tapo savarankišku ir jam gražintas Ostruv vardas. Iki 1998 m. jis buvo priskirtas Suvalkų vaivadijai, vėliau – Varmijos Mozūrų vaivadijai.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Septyni šimtai metrų į šiaurės vakarus nuo kaimo iškilusi 146,7 m aukščio kalva.[5][6] Tai – buvęs jotvingių piliakalnis.[7] Viršutinė 58 m x 30 m lygi aikštelė nėra buvusi apsaugota pylimais. Archeologinių radinių neaptikta, tik medžio anglių liekanas. Kai kurių istorikų nuomone, čia buvo jotvingių Kyminavos genties įtvirtinimai.[8] Vienas pirmųjų šį piliakalnį paminėjo žinomas Prūsijos tyrinėtojas Emilis Holakas.[9]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]