Ora et labora

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Freska Bjene (Lombardija)

Ora et labora (liet. melskis ir dirbk) – lotynų kalbos posakis, pradėtas vartoti katalikų bažnyčioje, prigijęs krikščioniškoje kultūroje.

Lotyniška ora et labora frazė buvo dvasiniu šūkiu vienuolio Šv. Benedikto iš Nursijos,[1] kuris 529 m. įkūrė seniausią katalikų vienuolių benediktinų ordiną. Šv. Benediktas įrašė žodžius ora et labora ordino reguloje „Regula Benedicti“. Benediktinų vienuoliai savo veikloje vienijo maldą ir fizinį darbą.

Šv. Benedikto parašyta regula davė pradžią visai Vakarų bažnyčios vienuolystei, padarė esminę įtaką Europos civilizacijos bei kultūros raidai. Vienuoliai dirbo siekdami pragyventi ir padėti kitiems žmonėms materialiai arba dvasiškai.

Posakio kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal bažnyčios tradiciją laikoma, kad šūkis „Melskis ir dirbk“ yra iš šv. Benedikto regulos. Iš tikrųjų šis šūkis atsirado gerokai vėliau. Spėjama, kad XIX a. jį sugalvojo vienas autoritetingas benediktinų abatas iš Vokietijos.[2] Prancūzijos tyrinėtojas Marie-Benoit D. Meeuws parodė, kad išraiška „ora et labora“ kilo iš knygos „Benediktinų gyvenimas“, kurį XIX a. parašė pirmasis naujosios Boironeso (Beuronese) abatijos abatas.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Anselm Grün, Linda M. Maloney (2006). Benedict of Nursia 2006 ISBN 0-8146-2910-5 page 30
  2. https://www.lzinios.lt/Istorija/tynieco-vienuolyne-lankesi-vytautas-didysis/249425
  3. M.D. Meeuws : Ora et Labora: devise bénédictine? in Collectanea Cisterciensia, vol.54 [1992] 193-214