Audrų vandenynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Oceanus Procellarum)
Audrų vandenynas yra Mėnulio matomosios pusės šiaurės vakaruose ir vakaruose

Audrų vandenynas (lot. Oceanus Procellarum, centro koordinatės 18° š. pl. 57° v. ilg. / 18°š. pl. 57°r. ilg. / 18; 57) – didžiausia Mėnulio lyguma (Mėnulio jūra), esanti matomosios Mėnulio pusės šiaurės vakaruose ir vakaruose.[1]

Audrų vandenynas yra netaisyklingos formos sustingusios lavos lyguma. Jo vakariniai kraštai yra aiškiai apriboti aukštikalnėmis, tačiau rytinių pakraščių ribos su Lietų ir Salų jūromis neapibrėžtos. Skersmuo 2568 km, apytikslis plotas 2 290 000 km². Audrų vandenyno šiaurėje yra Rasos įlanka (Sinus Roris), pietuose vandenynas susisiekia su Pažinimo ir Drėgmės jūromis. Vandenyno rytinėje pusėje yra labai šviesus Aristarcho krateris. Tarp Mėnulio matomosios pusės vakarinės ribos ir pietvakarinio vandenyno pakraščio įsiterpęs pažymėtinas tamsus krateris Grimaldis.

Nėra aišku, kaip susidarė Audrų vandenynas. Viena versija, jis yra labai seno hipotetinio milžiniško smūginio baseino dalis, kuris susidarė dar neataušus Mėnulio plutai. Šio baseino žymės esą buvo sunaikintos vėlesnių bombardavimų ir erozijos. Kita versija, Audrų vandenynas yra lava užlieta smūginių baseinų ir kraterių virtinė, tačiau tokiu atveju jame turėtų būti atpažįstamos žiedinės struktūros, ir įžvelgta jų vandenyno šiaurėje. Dar kita versija, vandenynas susidarė po Lietų jūros smūginio baseino susidarymo persiliejus lavai į baseino išorinį žiedą. Pagal šią versiją, išsiliejusios lavos kiekis turėtų būti milžiniškas.[2] Ketvirta versija, vandenynas susidarė dėl tektoninių poslinkių Mėnulio plutoje.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Moore, Patrick; Rees, Robin. Patrick Moore's Data Book of Astronomy. Cambridge University Press, 2014, p. 48
  2. Byrne, Charles. Lunar Orbiter Photographic Atlas of the Near Side of the Moon. Springer Science & Business Media, 2010, p. 101
  3. Moon's largest plain is not an impact crater, nature.com, 01 October 2014