Nykstančių kalbų raudonoji knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
UNESCO vėliava.

Nykstančių kalbų raudonoji knyga (angl. Red Book of Endangered Languages) – UNESCO išleista knyga, kurioje sudarytas nuoseklus kalbų, kurioms gresia išnykimas, sąrašas. Jį pakeitė UNESCO Nykstančių pasaulio kalbų atlasas. Pastarasis nuo 2009 m. yra skaitmenizuotas, apie internetinę versiją naudotojams galima rašyti atsiliepimus, prisidėti prie atnaujinimo.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1992 m. Tarptautinio kalbotyrininkų kongreso (CIPL) susitikimo metu Kvebeke iškėlė temą apie nykstančias kalbas, buvo nutarta steigti Nykstančių kalbų komitetą. Tais pačiais metais tarptautinis susitikimas įvyko Paryžiuje, kur buvo iškelta nykstančių kalbų problema ir siekta atkreipti pasaulio dėmesį, inicijuoti konkrečius veiksmus. Po jo sulaukta UNESCO susidomėjimo.

Stiveno Vurmo iniciatyva komitetas nutarė įkurti tyrimų centrą (ICHEL) ir išliesti UNESCO Nykstančių kalbų raudonąją knygą. Šigeru Cušida inicijavo tyrimų centrą, kuris veiklą pradėjo 1994 m. Tokijo universitete, o jos vadovu buvo Tasaka Cunoda.

Kalbų klasifikavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2002 metais buvo suburta tarptautinė lingvistikos ekspertų grupė, 2003 metais parengusi nykstančių pasaulio kalbų atlaso koncepciją „Kalbos gyvybingumas ir grėsmė išnykti“ (Language Vitality and Endangement). Joje nurodyta metodologija kalbos gyvybingumui nustatyti. Taikomi devynis kriterijai:

  • kalbos perdavimas iš kartos į kartą;
  • absoliutus kalbančių žmonių skaičius;
  • kalbančių žmonių ir bendro gyventojų skaičiaus santykis;
  • kalbos naudojimo srities (sferos) pasikeitimas
  • reakcija į naujas sritis ir žiniasklaidos priemones;
  • kalbos mokymosi priemonių prieinamumas ir raštingumo lygis;
  • vyriausybės ir institucijų požiūris bei politika, įskaitant oficialų statusą ir naudojimą;
  • bendruomenės narių santykis su savo kalba;
  • dokumentacijos tipas ir kokybė.[1]

Pagal šiuos kriterijus kalbos skirstomos į 5 gyvybingumo kategorijas (6 klases): gyvybinga (neįtraukta į atlasą), nesaugi, kelianti susirūpinimą (akivaizdi grėsmė išnykti), rimtas pavojus (didelė grėsmė išnykti), kritinė būklė (ypač didelis pavojus išnykti) bei mirusi.

Nykstančios kalbos Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2017 m. sausį nykstančių kalbų atlase pateiktos 2465 kalbos, kurioms gresia išnykimas. Lietuvoje nykstančioms kalboms priskiriamos keturios: baltarusių (nesaugi), karaimų (rimtas pavojus išnykti), jidiš ir čigonų (keliančios susirūpinimą). Latvijoje vartojama latgalių kalba taip pat yra sąraše, tačiau žemaičių kalba neįtraukta.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]