Nerimo sutrikimai

Tyrimai patvirtina intuityvią nuomonę, kad nerimo sutrikimai glaudžiai susiję su patiriamu stresu, kadangi jis gali tiek tiesiogiai prisidėti prie sutrikimo išsivystymo, tiek paspartinti jo eigą ar atskleisti žmogaus biologinį ar mąstymo nulemtą polinkį.

Nerimo sutrikimai – psichikos sutrikimų grupė, kurios esminis bruožas – pastovus, perdėtas, neadekvatus nerimo jausmas. Nerimas, kaip ir bet kuri kita emocija, reikalingas prisitaikymui, šiuo atveju – užtikrinti individo budrumą ir saugumą. Pagrindinis skirtumas tarp adekvataus nerimo jausmo ir galimo sutrikimo yra tai, kad nerimo sutrikimo atveju savijauta tampa sunkiai pakeliama ir stipriai paveikia kasdienį žmogaus funkcionavimą. Pavyzdžiui, būna sunku susikaupti, išsimiegoti, nerimas trukdo džiaugtis kasdiene veikla, palaikyti socialinius santykius bei tampa neatėjimo į darbą ar mokyklą priežastimi. Nerimo sutrikimai – vieni labiausiai paplitusių psichikos sutrikimų. 2017 m. duomenimis, žmonių, turinčių kurį nors nerimo sutrikimą, skaičius visame pasaulyje siekė 284 milijonus, o vien JAV šie sutrikimai vargina apie 18,1 % žmonių. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad ne visi kreipiasi pagalbos arba susilaukia diagnozės. Sąlyginai galima skirti penkis pagrindinius nerimo sutrikimus:

• generalizuotas nerimo sutrikimas;
• fobinis nerimo sutrikimas;
• panikos sutrikimas;
• obsesinis-kompulsinis sutrikimas;
• potrauminis streso sutrikimas.

Klasifikacija

Žmogaus, turinčio lėtinių nerimo sutrikimų, veidas

Naujausiame amerikiečių psichikos sutrikimų klasifikacijos variante (DSM-5) obsesinis-kompulsinis sutrikimas klasifikuojamas atskirai nuo nerimo sutrikimų. Dauguma specialistų argumentuoja, kad pagrindinis šio sutrikimo bruožas – ne nerimas, o obsesijų ir kompulsijų pasireiškimas. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10) šis sutrikimas klasifikuojamas kartu su nerimo sutrikimais. Svarbu paminėti, kad nerimo sutrikimai laikomi komorbidiškais, t. y. jie dažnai pasireiškia kartu su kitais, pavyzdžiui, depresija.

Generalizuotas nerimo sutrikimas

Generalizuotas nerimo sutrikimas (angl. generalized anxiety disorder, GAD) pasižymi chronišku nerimu ir dirglumu be jokios specifinės priežasties. Žmonės su šiuo sutrikimu linkę nerimauti dėl įvairių kasdienių rūpesčių ar ateities, netoleruoti nežinomybės ir tikisi, kad pastovus galvojimas padės užkirsti kelią problemų atsiradimui. Būdingas ir vadinamasis metanerimas – „nerimavimas dėl nerimavimo“. Sutrikimą lydi šie simptomai: drebėjimas, raumenų įsitempimas, viduriavimas, prakaitavimas, galvos svaigimas ar skausmas, širdies permušimai, nuovargis, taip pat miego problemos, dirglumas, negebėjimas susikaupti.

Fobinis sutrikimas

Fobinis sutrikimas (angl. phobic disorder) apibūdinamas kaip iracionali konkretaus objekto ar situacijos baimė. Nuo įprastų baimių sutrikimas skiriasi savo poveikio dydžiu: žmogus, susidūręs su fobiją keliančiu stimulu ar situacija, yra apimamas nekontroliuojamo siaubo ir yra linkęs vengti situacijų ar atsisakyti kokių nors dalykų, siekdamas to išvengti. Dažniausiai minimos fobijos yra aukščio (acrophobia), uždarų patalpų (claustrophobia), vandens (hydrophobia), taip pat įvairių vabzdžių ar gyvūnų. Egzistuoja ir neįprastos bei gana keistos fobijos, pavyzdžiui, česnakų (alliumphobia), ilgų žodžių (sesquipedalophobia), skaičių (arithmophobia), juoko (geliophobia) ar net pačios baimės (phobophobia).

Panikos sutrikimas

Panikos sutrikimas (angl. panic disorder) pasireiškia staigiu, netikėtu ir didelio intensyvumo nerimo pojūčiu, dar vadinamu panikos priepuoliu. Jį lydi tokie fiziniai simptomai kaip dusulys, širdies permušimai, galvos svaigimas, alpimas, drebulys, prakaitavimas ir kt. Dažnai dėl šio nemalonaus ir netikėto patyrimo viešose vietose kartu su panikos sutrikimu išsivysto ir agorafobija – atvirų, viešų erdvių baimė.

Obsesinis–kompulsinis sutrikimas

Obsesinis–kompulsinis sutrikimas (angl. obsessive-compulsive disorder, OCD) pasižymi įkyriomis, nekontroliuojamomis mintimis (obsesijomis) ir veiksmais, kuriais siekiama jas numalšinti (kompulsijomis). Mintys dažniausiai sukasi apie nesėkmes, kitų ar savęs žalojimą, seksualinius veiksmus, švarą. Obsesijų apimti žmonės jaučiasi tarsi praradę mąstymo kontrolę. Kompulsijos dažniausiai pasireiškia kaip rituališki veiksmai, pavyzdžiui, dažnas rankų plovimas, užrakto patikrinimas tam tikrą kartų skaičių, daiktų kaupimas, plytelių, stulpų skaičiavimas. Obsesijos dažniausiai siejasi su atitinkamomis kompulsijomis, pavyzdžiui, mintys apie užkratą verčia nusistatyti taisykles kas valandą plauti rankas. Be to, žmonės su šiuo sutrikimu būna linkę susikurti prietarus, kad neatlikus tam tikro veiksmo gali atsitikti kažkas blogo.

Potrauminis streso sutrikimas

Potrauminis streso sutrikimas (angl. posttraumatic stress disorder, PTSD) susijęs su psichologinio sukrėtimo būsena po patirto traumuojančio įvykio. Pirmą kartą į šį reiškinį dėmesys atkreiptas amerikiečių veteranams grįžus iš karo Vietname, kai buvo pastebėtas destruktyvus karo patirties poveikis karių savijautai, todėl 1980 m. Amerikos psichologų asociacija (APA) įtraukė šią diagnozę į psichinių sutrikimų klasifikaciją. Potrauminis streso sutrikimas sukeliamas išorinių stresorių – gamtinių (žemės drebėjimas, uraganas) ar žmogaus sukeltų (avarijos, sprogimai) katastrofų. Dažniausiai sutrikimas pastebimas tarp užpuolimų, išprievartavimų, avarijų, gamtinių katastrofų aukų. Simptomai įtraukia košmarus ir nuolat iškylančius prisiminimus apie traumuojantį įvykį, atsiribojimą, kaltės, pažeidžiamumo, pykčio, nerimo jausmą.

Priežastys

Biologinės

Kiekvienas nerimo sutrikimas pasižymi tam tikrų neuromediatorių disbalansu arba smegenų funkcijų pakitimais. Generalizuoto nerimo sutrikimo atveju, dirglumą lemia sumažėjęs slopinančio neuromediatoriaus gama-amino sviesto rūgšties poveikis, galbūt todėl, kad sumažėja šios medžiagos receptorių arba jie negali „pagauti“ molekulės. Taip pat pastebima pakitusi migdolo, priekinės juostinės žievės ir prefrontalinės žievės veikla. Panikos reakcija susijusi su padidėjusiu noradrenalino kiekiu, kurį lemia gausesnė jo sintezė viename iš smegenų tilto branduolių (locus coeruleus). Obsesinis–kompulsinis sutrikimas siejamas su žemu serotonino lygiu ir pakitusia orbitofrontalinės žievės bei uodeguotojo branduolio veikla. Pastarasis šio sutrikimo atveju nepakankamai atrenka informaciją, todėl impulsai sklinda toliau, sukeldami nepageidaujamus veiksmus.

Temperamentas ir asmenybė

Tam tikromis savybėmis pasižymintys žmonės yra imlesni nerimo sutrikimams. Pavyzdžiui, laikoma, kad prislopintas temperamentas (angl. inhibited temperament) gali būti rizikos faktoriu šių sutrikimų atsiradimui, o neurotiškumu pasižymintys žmonės yra labiau paveikiami neigiamų įvykių ir sunkiau susidoroja su sunkumais.

Sąlygojimas ir išmokimas

Dauguma su nerimu susijusių atsakų gali būti įgijami klasikinio sąlygojimo būdu, t. y. kai neutralus stimulas pasireiškia kartu su nerimą sukeliančiu stimulu, todėl abu tampa susieti ir vėliau nerimo sukėlimui užtenka neutralaus stimulo pateikimo. Pavyzdžiui, mokyklos suolas, kuriame patirtas jaudulys, gali nemaloniai sietis su atsiskaitymo baime. Nerimas išlaikomas operantinio sąlygojimo būdu, t. y. vengiant objekto ar situacijos (neigiamas pastiprinimas).

Generalizuoto nerimo sutrikimo atveju, kaip nurodo šio termino pavadinimas, pasireiškia ir stimulų generalizacija. Pavyzdžiui, baimė, įgyta būnant prie triukšmingo didelio krioklio gali iškilti ir tada, kai į stiklinę pilamas pienas.

Nors teoriškai įgyti baimę įmanoma bet kokiam objektui, psichologas M. Seligman atkreipė dėmesį į evoliucinį pasirengimą kai kurias fobijas įgyti greičiau. Jo nuomone, greičiau įgysime baimę gyvatėms, vorams ar kraujui nei šiuolaikiniams elektroniniams prietaisams, kadangi tai turėjo įtakos žmogaus išgyvenimui gamtoje.

Verta paminėti ir tai, kad augdami vaikai į kai kuriuos dalykus gali išmokti reaguoti su baime stebėdami aplinkinių elgesį, nors ir nėra tiesiogiai su jais susidūrę.

Kognityviniai faktoriai

Kognityvinės teorijos šalininkai teigia, kad nerimą sukelia klaidingos prielaidos ir įsitikinimai. Pavyzdžiui, įsitikinimas, kad žmogus privalo pasiekti geriausią rezultatą, vers kiekvieną vertinimo situaciją matyti kaip grėsmingą, perdėtai reaguoti ir patirti nerimą. Generalizuotas nerimo sutrikimas gali išsivystyti ir dėl negebėjimo toleruoti neapibrėžtumą – tokiu atveju įsitraukiama į nesibaigiančius svarstymus apie galimas nesėkmes. Panikos sutrikimo atveju žmonės neretai jautriai reaguoja į kūno siunčiamus signalus, į juos įsijaučia ir netinkamai juos interpretuoja, laikydami juos pavojingais.

Vertindami obsesinio-kompulsinio sutrikimo priežastis, tyrėjai teigia, kad kiekvienas žmogus kartais patiria įkyrių minčių, tačiau šio sutrikimo kamuojami žmonės kaltina save dėl šių minčių kilimo ir mano, kad jos gali išsipildyti, todėl bando jas neutralizuoti rituališkais veiksmais. Taip pat tyrėjai įvardija tokias mąstymo tendencijas, vedančias link šio sutrikimo: 1) aukšti elgesio ir moralės standartai, 2) manymas, kad neigiamos pasikartojančios mintys yra tolygios veiksmams ir gali kažkam pakenkti, 3) įsitikinimas, kad žmogus privalo turėti visišką elgesio ir minčių kontrolę.

Stresas

Tyrimai patvirtina intuityvią nuomonę, kad nerimo sutrikimai glaudžiai susiję su patiriamu stresu, kadangi jis gali tiek tiesiogiai prisidėti prie sutrikimo išsivystymo, tiek paspartinti jo eigą ar atskleisti žmogaus biologinį ar mąstymo nulemtą polinkį.

Šaltiniai

• Weiten, W. (2010). Psychology: Themes and Variations, Eight Edition. Belmont: Wadsworth, Cengage Learning.
• Comer, R. J. (2014). Fundamentals of Abnormal psychology, Seventh Edition. New York: Worth Publishers.
• Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, Fifth Edition. Arlington, VA: American Psychiatric Association, 2013.