Raštingumas

Pasaulio politinis žemėlapis, pagal raštingų žmonių procentą. Legenda:

  >97 %

  90-97 %

  80-89 %

  70-80 %

  60-70 %

  50-60 %

  <50 %

Detalesnę informaciją galite rasti šalių pagal raštingumą sąraše

Neraštingų pasaulio žmonių dalies kitimas nuo 1970 m.

Pasak UNESCO, raštingumas – „gebėjimas atpažinti, suprasti, interpretuoti, kurti, bendrauti, skaičiuoti ir naudoti atspausdintus bei parašytus duomenis įvairiose situacijose.“ Tačiau vedant statistiką, raštingumas yra apibrėžiamas tiesiog kaip gebėjimas perskaityti ir parašyti paprastą sakinį bet kokia kalba. Pasak Jungtinių Tautų, 1998 m. pagal pastarąjį apibrėžimą raštingais buvo 80 % pasaulio gyventojų. Anot CŽV pasaulio faktų knygos, 2007 m. 15 m. ir vyresnių žmonių raštingumas buvo 82 % (vyrų – 87 %, moterų – 77 %). Pasak tos pačios knygos, „iš 785 milijonų neraštingų pasaulio žmonių daugiau nei du trečdaliai gyvena aštuoniuose valstybėse: Bangladeše, Kinijoje, Egipte, Etiopijoje, Indijoje, Indonezijoje, Nigerijoje ir Pakistane. Du trečdaliai neraštingų pasaulio žmonių yra moterys. Ypač žemas raštingumas yra arabų valstybėse, pietų ir vakarų Azijoje bei subsacharinėje Afrikoje. Šiose teritorijose neraštingi yra maždaug trečdalis vyrų ir pusė moterų.“ Daug kur Afrikoje raštingumas asocijuojamas su kolonializmu, o kalbėjimas – su vietinėmis tradicijomis.

Ekonomika

Raštingumas laikomas vienu iš svarbiausių žmogiškojo kapitalo rodikliu, nes raštingi žmonės yra pigiau ir greičiau apmokomi, turi geresni socioekonominį statusą, galimybę siekti aukštojo mokslo bei geresnes karjeros ir sveikatos perspektyvas. Pavyzdžiui, Pietų Indijos valstijoje Kereloje 1948 m. buvo įvykdyta didelė švietimo reforma ir septintame XX amžiaus dešimtmetyje, kai mokytos merginos pradėjo kurti šeimas, smarkiai sumažėjo moterų ir vaikų mirtingumas. Tiesa, kai kurie dabartiniai tyrėjai teigia, kad tokios koreliacijos daugiau rodo ne raštingumo, o ėjimo į mokyklą privalumus.

Taip pat skaitykite

• Sąrašas:Šalys pagal raštingumą