Neoliberalizmas (tarptautiniai santykiai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Tarptautinių santykių tyrimuose neoliberalizmas yra siejamas su tradicija, kuri tiki, kad valstybės yra, bent turėtų būti, pirmiausia susirūpinusios absoliučiu pranašumu, o ne santykiniu pranašumu, kitų valstybių atžvilgiu. Tačiau šiuo atveju nereikėtų neoliberalizmo painioti su neoliberaliąja ekonomine ideologija.

Tarptautinės sistemos veikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neoliberalizmo tarptautiniuose santykiuose atstovai dažniausiai pasitelkia žaidimų teoriją aiškinti, kodėl valstybės bendradarbiauja arba ne.[1] Kadangi neoliberaliai prieigai įprasta pabrėžti abipusio laimėjimo galimybę, neoliberalams svarbios institucijos, kurios gali užtikrinti bendrus laimėjimus bei kompromisus.

Neoliberalizmas yra atsakas į neorealizmą – nors neneigiama anarchiška tarptautinės sistemos prigimtis, neoliberalai teigia, jog anarchiškos sistemos svarba ir poveikis yra pervertinami. Neoliberalai kritikuoja neorealistų „kooperacinės elgsenos decentralizuotoje sistemoje įvairovės“[2] neįvertinimą. Tačiau abi teorijos suvokia valstybę ir jos interesus kaip esminį analizės subjektą, tik neoliberalizmo tradicijoje interesai dažniausiai apibrėžiami plačiau.

Neoliberalizmas teigia, kad net anarchiškoje sistemoje, kurioje veikia racionalios valstybės, bendradarbiavimas gali vykti per normų, režimų ir institucijų kūrimą. Tarptautinių santykių teorijos ir užsienio intervencionizmo kontekstu debatai tarp neoliberalizmo ir neorealizmo yra tarpparadigminiai, nes abi teorijos yra pozityvistinės ir akcentuoja valstybių sistemą kaip pagrindinį analizės vienetą.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Robert Keohane ir Joseph Nye laikomi neoliberalios minties mokyklos pradininkais. Keohane knyga „After Hegemony“ yra šios tradicijos klasika. Taip pat didelę įtaką padarė Stephen Krasner, Charles P. Kindleberg ir kitų hegemoninio stabilumo teorija.

Mokslinės diskusijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keohane ir Nye[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Robert O. Keohane ir Joseph S. Nye išvystė neorealizmui oponuojančią kompleksinės priklausomybės idėją. R. Keohane ir J. Nye teigia, kad „… kompleksinė priklausomybė kartais tiksliau paaiškina realybę nei realizmas“.[3] Keohane ir Nye pritaiko ir tris realistines idėjas: pirma, valstybės yra nuoseklūs vienetai ir pagrindiniai tarptautinių santykių veikėjai; antra, jėga yra naudojamas ir efektyvus politikos instrumentas; galiausiai, tarptautinėje politikoje egzistuoja hierarchija.[4]

Pagrindinis Keohane ir Nye argumentas yra, kad tarptautinėje politikoje išties egzistuoja keli kanalai, jungiantys vestfališkosios valstybių sistemos visuomenes. Tai reiškiasi įvairiomis formomis nuo neformalių valstybinių ryšių iki tarpvalstybinių korporacijų ir organizacijų. Jie apibrėžia terminologiją: tarpvalstybiniai santykiai yra kanalai, apie kuriuos kalba realistai; viršvalstybiniai santykiai atsiranda, kuomet laisviau žiūrimą į realistų valstybių, kaip nuoseklių vienetų, suvokimą; viršnacionaliniai veikėjai atsiranda tuomet, kai nebemanoma, kad valstybės yra vienintelės veikėjos. Būtent per šiuos kanalus, o ne per realistų tarpvalstybinio kanalo apribojimą, atsiranda politiniai mainai.

Be to, Keohane ir Nye ginčijasi, kad nėra užsienio politikos klausimų hierarchijos, t. y. valstybės darbotvarkės įgyvendinimo priemonės nebūtinai turi būti karinės, egzistuoja daugybė taip pat svarbių skirtingų darbotvarkių. Riba tarp vidaus ir užsienio politikos tampa nebeaiški, nes realistų požiūriu nėra aiškios darbotvarkės tarpvalstybiniuose santykiuose.

Galiausiai, karinės galios taikymas tampa nebereikalingas, kaip atsiranda kompleksinė priklausomybė. Tai reiškia, kad valstybėms, tarp kurių egzistuoja kompleksinė priklausomybė, karinės klausimų sprendimų priemonės nereikalingos. Tačiau Keohane ir Nye teigia, kad karinis vaidmuo svarbus, kai aljansai politiniais ir kariniais santykiais varžosi su kitu bloku.

Lebow[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ricard Ned Lebow teigia, kad neorealizmo kritika slypi institucionalistinėje ontologijoje, apie kurią neorealistas Kenneth Waltz sako: „[sistemos] kūrėjai tampa rinkos įrankiais, kurios veikimą paskatino patys“. Šis aspektas, remiantis Lebow, kyla dėl realistų nesugebėjimo „keblumo išsilaisvinti nuo anarchijos“ ar dėl prielaidos, kad valstybės neprisitaiko ir panašiai reaguoja ir panašius konstruktus bei galimybes.[5]

Mearsheimer[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Norman Angell, klasikinis Londono ekonomikos mokyklos liberalas, sakė: „Mes negalime užtikrinti esamos sistemos stabilumo politiniu ar kariniu mūsų tautos ar aljanso pranašumo, primetant varymąsi“.[6]

Keohane ir Lisa L. Martin XX a. 10 dešimtmečio viduryje išdėsto šias idėjas kaip atsaką į John Mearsheimer straipsnį „The False Promise of International Institutions“. Ten Mearsheimer teigia, kad „institucijos negali sustabdyti valstybių veikti kaip trumpojo laikotarpio galios maksimizuotojų“.[7] Mearsheimer straipsnis yra tiesioginis atsakymas į liberalųjį institucionalistinį judėjimą, sukurtą kaip atsaką į neorealizmą. Keohane ir ir Martin centrinė idėjos ašis yra ta, kad neorealizmas teigia, kad „institucijos turi tik marginalinius efektus… [kurie] palieka [neorealizmą] be patikimo valstybių investicijų į ES, NATO, GATT ir kitas regionines prekybos organizacijas vertinimo.[8] Ši idėja plėtojama, turint omenyje kompleksinę priklausomybę. Be to, Keohane ir Martin nemano, kad faktas, jog tarptautinės institucijos yra sukurtos patenkinti valstybių interesus, o tikrasis klausimas yra empirinis „žinojimas, kaip atskirti paslėptų sąlygų efektus nuo pačių institucijų efektų“.[7] Diskusija tarp institucionalistų ir Mearsheimer vyksta dėl to, ar institucijos turi nepriklausomą poveikį valstybės elgsenai, ar institucijos atspindi didžiųjų galių interesus ir yra skirtos veikti ta kryptimi.[9]

Mearsheimer kalba apie „į vidų orientuotas“ institucijas, kurios, jo manymu, „siekia taikos, veikdamos savo šalis nares“. Dėl to jis prieštarauja Keohane ir Martin NATO argumentui, priešpastatant Europos Ekonominę Bendriją ir Tarptautinę energetikos agentūrą. Remiantis Mearsheimer, NATO yra aljansas, suinteresuotas „išorinės arba koalicijos narių aljansas, siekiantis nustatyti, sulaikyti, inicijuoti arba nugalėti karą“. Mearsheimer teigia, kad NATO yra aljansas, turintis specifinių tikslų ir dėl to nusileidžia Keohane ir Martin.[10] Tačiau Mearsheimer vysto argumentaciją ta prasme, jog „aljansai kuria taiką per atgrasymą, kuris primena realistinę elgseną“.[11] Iš esmės, Mearsheimer tiki, kad Keohane ir Martin „perkelia sąvokas ir kuria realistinius teiginius institucionalistiniu pavidalu“.[11]

Mearsheimer kritikuoja Martin argumentus, kad Europos Bendrija (EB) stiprina bendradarbiavimą, būtent Didžiosios Britanijos atveju sankcijų Argentinai Malvinų karo metu atveju, kur buvo galima apsaugoti Europos valstybių bendradarbiavimą, pasitelkiant EB. Mearsheimer teigia, kad Jungtinės Valstijos nėra EB narė, tačiau JAV sugebėjo bendradarbiauti su Didžiąja Britanija sankcijų klausimais, sukūrusios ad hoc aljansą, sukūrusį poveikį situacijai: „… Šie klausimai buvo susieti dėl įprastos praktikos pasaulio politikoje, susikūrusios dar iki atsirandant institucijoms; be to, Britanija ir kitos Europos valstybės galėjo taikyti kitas diplomatines taktikas spręsti problemai. Nepaisant to, Britanija ir JAV sugebėjo bendradarbiauti sankcijų klausimais, nors ir JAV nebuvo EB narė“.[12]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. KEOHANE, Robert O. – After Hegemony: Cooperation and Discord in the World Political Economy, Princeton, 1984
  2. Evans, Graham. The Penguin Dictionary of International Relations. London: Penguin Books.
  3. Keohane, Robert and Joseph Nye (1989). Power and Interdependence: World Politics in Transition. Boston: Little, Brown and Company.
  4. Keohane, Robert and Joseph Nye (1989). Power and Interdependence: World Politics in Transition. Boston: Little, Brown and Company, 23–24.
  5. Waltz, 90; quoted in Richard Ned Lebow, "The long peace, the end of the cold war, and the failure of realism, " International Organization, 48, 2 (Spring 1994), 273
  6. Norman Angell, The Great Illusion, (1909) cited from 1933 ed. (New York: G.P. Putnam’s Sons), p. 137.
  7. 7,0 7,1 Keohane, Robert and Lisa Martin. „The Promise of Institutionalist Theory“. International Security, 20 (1) (Summer 1995). Pasiektas 25 April 2013. 
  8. Robert O. Keohane and Lisa L. Martin, "The Promise of Institutionalist Theory, " International Security 20, no. 1 (Summer 1995), 47.
  9. Mearsheimer, John. „A Realist Reply“. International Security, 20 (1), 82–83 (Summer 1995). Pasiektas 25 April 2013. 
  10. Mearsheimer, 83–87.
  11. 11,0 11,1 Mearsheimer, John. „A Realist Reply“. International Security, 20 (1) (Summer 1995). Pasiektas 25 April 2013. 
  12. Mearsheimer, John. „A Realist Reply“. International Security, 20 (1) (Summer 1995). Pasiektas 25 April 2013.