Liberalusis institucionalizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Liberalusis institucionalizmas arba institucinis liberalizmas – tarptautinių santykių teorija, pasak kurios, įvairios tarptautinės institucijos (tokios kaip Jungtinių Tautų Organizacija, NATO ar ES) yra esminis veiksnys, kurio dėka valstybės gali bendradarbiauti anarchiškoje tarptautinių santykių sistemoje. Liberalusis institucionalizmas atsirado kaip atsakas nuo XX a. vidurio vyravusiai realistinei tradicijai ir siekė pateikti alternatyvius realizmui tarptautinės sistemos veikimo aiškinimus.

Prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Liberalieji institucionalistai, kaip ir realistai, pripažįsta, kad valstybės yra pagrindiniai tarptautinių santykių veikėjai, bet priešingai nei pastarieji, institucionalistai teigia, jog tarptautinės institucijos turi didžiulę reikšmę valstybių elgesiui. Jie taip pat sutinka su realistais dėl tarptautinės sistemos anarchiškumo ir neprogozuojamumo, bet kur kas optimistiškiau nei realistai žvelgia į bendradarbiavimo galimybes: esant anarchijai susitarimus pasiekti sunku, nes nėra jokio aukštesnio autoriteto, kuris padėtų šį procesą užtikrinti, todėl valstybės bijo kitų sukčiavimo. Šią problemą, pasak institucionalistų, išsprendžia ir susitarimų kaštus sumažina tarptautinės institucijos.[1]
  • Neoliberalieji institucionalistai tarpvalstybiniuose santykiuose labiausiai akcentuoja tarptautinių institucijų svarbą ir teigia, kad būtent jos gali sumažinti valstybių neužtikrintumą ir baimę (kylančią dėl anarchinio tarptautinės sistemos pobūdžio) kartu skatindamos jų tarpusavio bendradarbiavimą. Institucijos taip pat padeda įtvirtinti šalių įsipareigojimų vykdymą, padeda išvengti sukčiavimo ir gerokai apsunkina galimybes gauti naudos neįdedant savų pastangų (Free-riding), nes didina veiksmų skaidrumą kartu padidindamos ir galimo sukčiavimo kaštus, o bendradarbiavimą paversdamos norma.[2]
  • Institucionalistinėje teorijoje institucijos laikomos tiek nepriklausomais, tiek priklausomais kintamaisiais: institucijas savo veiksmais keičia žmonės, o kintant institucijoms, atitinkamai pasikeičia ir valstybių elgesys.
  • Institucionalistai, taip pat kaip ir realistai, valstybes laiko racionaliais tarptautinių santykių veikėjais, kurie sprendimus daro besiremdami kaštų ir naudos analize. Remiantis realistų prielaidomis toks valstybių elgesys galiausiai priveda prie konfliktų, tuo tarpu institucionalistai mano priešingai – didėjanti šalių tarpusavio priklausomybė turėtų būti įrodymas, jog įvertinus kaštus ir naudą valstybėms parankiau bendradarbiauti.
  • Institucionalistai, priešingai nei realistai, labiau pabrėžia „švelniosios galios“ (soft power), daugiašališkumo, diplomatijos ir tarptautinės teisės svarbą valstybėms siekiant užsitikrinti savo interesus.

Robert O. Keohane[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bene svarbiausias autorius liberaliojo institucionalizmo atstovams – Robert O. Keohane. Nemažą dalį savo akademinių darbų jis skyrė realizmo kritikai ir institucionalistinės prieigos vystymui. Anot R. O. Keohane, realizmas yra viena iš svarbiausių tarptautinių santykių teorijų, kuri geba paaiškinti daugybę reiškinių – pavyzdžiui, kaip ir kodėl tarp valstybių kyla konfliktai, ginklavimosi varžybas Šaltojo karo metu, ir panašiai. Vis dėlto vien realizmo aiškinti šiuolaikinei tarptautinių santykių sistemai nepakanka, nes jis remiasi gana ribotomis prielaidomis ir visiškai ignoruoja tarptautinių organizacijų bei institucijų vaidmenį.[1] Remiantis realizmu, (ir konkrečiai J. Mearsheimerio prognozėmis), žlugus Sovietų Sąjungai ir nebelikus tiesioginės karo grėsmės, tokios tarptautinės institucijos, kaip NATO ir ES pamažu turėjo prarasti svarbą ir galiausiai žlugti. Tačiau įvyko priešingai – šios organizacijos tik dar labiau sustiprėjo. Galiausiai, jei pasak realistų, tarptautinės institucijos nėra svarbios, kodėl tuomet šalys ėmė į jas investuoti vis daugiau resursų? Būtent šis paradoksas ir paskatino R. O. Keohane toliau plėtoti institucionalistinę tarptautinių santykių prieigą, keliant šiuos ir panašius klausimus:

  • Kas paskatina valstybes bendradarbiauti anarchiškoje tarptautinių santykių sistemoje?
  • Kodėl valstybės kuria institucijas, kurios apriboja jų pačių veiksmus?
  • Kokį vaidmenį institucijos atlieka tarptautinėje arenoje ir kaip jos veikia?

„After Hegemony“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelę dalį liberaliojo institucionalizmo prielaidų galima surasti R. O. Keohane 1984-ųjų metų knygoje „After Hegemony“.[3] Šioje studijoje autorius svarstė apie valstybių bendradarbiavimo galimybes pasaulio tvarkoje „po hegemonijos“: nesant nei vienos hegemoninės supervalstybės, kuomet tarptautinės tvarkos pagrindą sudarytų režimai ir institucijos, leidžiančios valstybėms bendradarbiauti (Keohane atmetė idėją, kad hegemono nebuvimas bendradarbiavimą tarptautinėje sistemoje padaro neįmanomą).[4] Bendradarbiavimas šiuo atveju turėtų būti suprantamas kaip procesas, kurio metu šalys pritaiko savo realius ar tikėtinus (politikos) pasirinkimus prie kitų valstybių pasirinkimų. Tuo tarpu režimai – tai tam tikras bendrų lūkesčių, taisyklių ir reguliavimų, planų bei įsipareigojimų rinkinys, vieningai pripažįstamas grupės valstybių.[5] Nors bendradarbiavimą, pasak Keohane, pasiekti ir išlaikyti nelengva, ir jis lengvai gali pavirsti nesantaika, režimai bei institucijos vis tiek naudingi šalims, nes numato įvairias bendradarbiavimo strategijas.[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Interviu su Robert O. Keohane, http://www.youtube.com/watch?v=5foxGFXNl-s
  2. Robert O. Keohane, Lisa L. Martin, „The Promise of Institutionalist Theory“, International Security, Vol. 20, No. 1, 1995, 42
  3. Robert O. Keohane, After Hegemony, Princeton University Press, 1984
  4. Robert O. Keohane, After Hegemony, 49
  5. Robert O. Keohane, After Hegemony, 51
  6. Robert O. Keohane, After Hegemony, 57