Institucionalizmas (tarptautiniai santykiai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Institucionalizmas tarptautiniuose santykiuose teigia, kad pasaulis susijęs per ekonominius ryšius, kurie realizuojami tarptautinėse organizacijose ir institucijose. Teorija susideda iš grupės skirtingų mokymo krypčių apie tarptautinius santykius: funkcionalistinių ir neofunkctionalistinių metodų, tvarkos teorijos, ir valstybės kartelio teorijos. Jos visos turi bendrą teorijos ašį – tarptautinės sistemos struktūras, tačiau jie iš esmės skiriasi tuo, kaip jie vykdomi.

Funkcionalistinis požiūris[taisyti | redaguoti kodą]

Davido Mitrany‘o funkcinė teorija yra seniausia institucinė teorija tarptautiniuose santykiuose. Mitrany pasiūlė, kad „funkcinės agentūros“ turėtų organizuoti bendradarbiavimo poreikius tarp net prieštaraujančių valstybių. Neofunkctionalizmą ir bendruomeninius metodus agituojantis Jean Monnet propagavo viršvalstybinį principą: tarptautinės institucijos valdomos tautos narės turėtų pačios administruoti bendrus interesus. Funkcionalizmo metodai dažnai kritikuojami dėl idealistinių ir norminių požiūrių į tarptautinius santykius.

Racionalaus pasirinkimo institucionalizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Bando paaiškinti kolektyvinius pasirinkimus, kuriuos daro racionalūs žmonės. Rezultatai yra saviveikos tarp veikėjo dispozicijos ir institucinių taisyklių produktai.

Istorinis institucionalizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Istorinio institucionalizmo teorija tiki, kad instancijų struktūros įtakoja baigtį tarp nacionalinių politinių sprendimų. Tai susideda iš dviejų elementų:

  1. Instancijos galį įtakoti žmonės paskatomis, valdžios perskirstymais ir įtakojant kultūrinį kontekstą.
  2. Istorija yra priklausoma nuo pasirinkto „kelio“. Pasirinkimai ar įvykai ankstyvame procese priskiria jį „keliui“, nuo kurio sunku „nusukti“.