Nefritas (liga)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
MED2015-2. Aurimas Pėža. Glomerulonefritas. Straipsnis..jpg

Nefritas (gr. nephros – inkstas), glomerulonefritasinkstų uždegimas, kurį dažniausiai sukelia stafilokokai, streptokokai, rečiau maliarijos, vidurių arba dėmėtosios šiltinės mikrobai, sutrikus organizmo imuniniams procesams.

Jei procesas vystosi pamažu - tai inkstų funkcijos nepakankamumas atsiranda po 15-20 metų nuo ligos pradžios. Tačiau ne visada jos forma būna tokia palanki. Blogai, kai liga sparčiai progresuoja ir prieš tai buvęs inksto audinys per 2-5 metus surandėja. Kartais ligos eiga būna sparti ir per 3, 6, 12 mėnesių baigiasi lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu. Pastarasis variantas - labai piktybinė glomerulonefrito forma, kai inksto kamuolėlius sunaikina ne randėjimo procesas, o labai stiprus uždegimas. Jis taip pakenkia kamuolėlio kapiliarus, kad sienelė sustorėja, spindis susiaurėja ar net užanka, sulimpa kamuolėlį gaubiančios kapsulės lapeliai. Toks kamuolėlis, kad ir nesurandėjęs, visai negali filtruoti šlapimo, t.y. atlikti savo funkcijos. Tai pati pavojingiausia glomerulonefrito forma.

Nefritas gali būti ūminis ir lėtinis. Ūminiu gali susirgti jauni žmonės, kurie sveiksta po streptokokų sukeltos anginos, rožės, skarlatinos. Neretai jis prasideda peršalus. Sutrikus kraujo apytakai inkstų kamuolėliuose, sumažėjus filtracijai ir organizme susikaupus vandens ir natrio druskų, ligoniui patinsta veidas, ypač paakiai, kojos. Jam silpna, skauda galvą, kartais ir juosmenį, ligonis dūsta. Pakyla arterinis kraujospūdis, sumažėja paros šlapimo kiekis. Šlapime aptinkama baltymų, kraujo elementų, inkstų ląstelių ir cilindrinių darinių. Ūminio nefrito trukmė – 1–3 mėn.; laiku pradėjus gydyti, ligonis visiškai pasveiksta.

Ligos nustatymas[taisyti | redaguoti kodą]

Norint tiksliai nustatyti glomerulonefrito formą reikalinga biopsija, t.y. reikia paimti mažytį inksto gabalėlį mikroskopiniam tyrimui. Dabar tyrimui taikoma ne tik šviesos, bet ir liuminescensinė bei elektroninė mikroskopija, kad būtų galima pastebėti pačius subtiliausius ligos sukeltus inksto pakitimus. Kontroliuojant ultragarsu, inksto biopsija atliekama plona adata, kuri paima vos įžiūrimą inksto gabalėlį, todėl inkstas beveik nenukenčia.

Vystimąsis[taisyti | redaguoti kodą]

Lėtinis nefritas dažnai išsivysto po neišgydyto ūminio nefrito arba prasideda kaip pirminė liga. Svarbiausi požymiai: hipertonija, kūno patinimai ir šlapimo pokyčiai. Pasitaiko, kad lėtinis nefritas dešimtmečius reiškiasi tik padidėjusiu arteriniu kraujospūdžiu arba nedideliais šlapimo pokyčiais. Kartais išsivysto nefrozinis sindromas. Jeigu lėtinis nefritas greitai progresuoja, po 1–2 m. atsiranda inkstų funkcijos nepakankamumas.

Gydymas[taisyti | redaguoti kodą]

Nefritas gydomas dieta, vaistais, tokiais kaip antibiotikai, kortikosteroidiniai hormonai, imunodepresantai, diuretikai; iš organizmo šalinami infekcijos židiniai. Kai kuriais atvejais transplantuojamas inkstas. Praėjus paūmėjimui, gerai veikia gydymas šilto ir sauso klimato kurorte.

Pirmasis nefritą aprašė R. Braitas 1827 m. (D. Britanija).[1]


Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Nefritas (liga). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 127 psl.
  • Prof. Balys Dainys „Inkstai ir sveikata“