Muilinė guboja

Gypsophila paniculata

Muilinė guboja, auganti Kuršių nerijoje

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Šeima:	Gvazdikiniai ( Caryophyllaceae)
Gentis:	Guboja ( Gypsophila)
Rūšis:	Muilinė guboja ( Gypsophila paniculata)

Muilinė guboja (Gypsophila paniculata) – gvazdikinių (Caryophyllaceae) šeimos gubojos (Gypsophila) genties augalų rūšis. Savaime paplitusi Pietryčių Europoje, Vakarų ir Vidurinėje Azijoje.

Stiebas šakotas, 40–100 cm aukščio. Lapai linijiški arba linijiškai lancetiški, 2–5 cm ilgio, 2–7 mm pločio, su 3–5 gyslomis, smailūs, pliki. Žiedai smulkūs, susitelkę didelėmis, labai šakotomis daugiažiedėmis šluotelėmis. Vainklapiai balti arba vos rausvi. Žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais, sėklos subręsta rugpjūčio–spalio mėnesiais. Šaknys iki 15 m ilgio, sutvirtina dirvožemį.^[1]

Savaiminiame areale auga stepėse, miškastepėse, pusdykumėse, uolėtuose šlaituose, akmenynuose, smėlynuose, smiltpievėse, kopose. Lietuvoje kaip dekoratyvinis augalas auginama darželiuose, kapinėse. Baltijos pajūrio kopose, smėlynuose prie sodybų auga sulaukėjusios muilinės gubojos.^[2]

Įtraukta į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą.^[3] Nuo XIX a. pr. Lietuvos pajūryje muilinės gubojos pradėtos veisti kopoms sutvirtinti, dabar daug kur Baltijos pajūryje sudaro didelius ir tankius sąžalynus, ypač pilkųjų ir baltųjų kopų buveinėse, pamiškėse. Kitur šalyje apyretė, bet palaipsniui plinta, ypač Pietų Lietuvoje. Pasitaiko aplink kapines, gyvenvietes, smėlynuose, pamiškėse, sausose pievose. Stambūs individai subrandina tūkstančius sėklų, kurias lengvai išnešioja vėjas. Dalis išnešiojama su pustomu smėliu, kitos plinta rudenį ir žiemą, kai vėjas ritina nulaužtus sudžiuvusius šių gubojų stiebus. Muilinės gubojos, įsivyrauvusios smėlynuose, nustelbia vietinę florą, dėl jų kaupiasi organinės medžiagos, ir vietoje kopų formuojasi miškas.^[1]