Motiejus Simonaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Motiejus Simonaitis
Gimė: 1860 m.
Mirė: 1922 m. (~62 metai)
Veikla: Romos katalikų klebonas Punske, Seinų dekanas, Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėjas
Alma mater: Seinų kunigų seminarija

Motiejus Simonaitis (1860 m. – 1922 m.) – Romos katalikų klebonas Punske, Seinų dekanas, Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Puodžiškės kaime (dabartinio Lazdijų rajono Kučiūnų seniūnijoje). Baigė Seinų kunigų seminariją (?). 1899 m. paskirtas Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonu, pakeisdamas pasenusį Simoną Norkų-Narkevičių. Buvo paskirtas Seinų dekanato, apėmusio dvylika kaimyninių parapijų, dekanu. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, bažnyčioje įrengė ąžuolinį neogotikinį altorių, kurio Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero skulptūros buvo pagamintos Prancūzijoje. Kunigo pastangų dėka aikštė priešais bažnyčią išgrįsta akmenimis.

1908 metai buvo ypatingi Punsko parapijos gyvenime. Dalis parapijiečių nusprendė atsiskirti ir toliau melstis Beceilų bažnyčioje. Kunigas Simonaitis pritarė tokiam žingsniui, dovanojo naujai parapijai bažnyčios inventorių. Po paskutinį kartą vykusių pamaldų punskiečiai palydėjo išeinančius iki būsimos parapijos ribų, o besijaučiantys lenkais nuėjo toliau Beceilų link. Netrukus Motiejus Simonaitis pradėjo sakyti pamokslus tik lietuviškai.

Simonaitis agitavo steigti lietuviškas mokyklas, organizavo vakarinius švietimo kursus suaugusiems. Jo pastangų dėka susikūrė Vartotojų kooperatyvas ``Dzūkas``, Blaivybės draugija. Kunigas buvo linksmo būdo, žmonių mėgiamas ir gerbiamas. 1906 m. gruodžio 16 d. įkurta ``Žiburio`` organizaciją. Skyriaus, o jame įsiregistravo 76 žmonės, pirmininku išrinktas Motiejus Simonaitis. Jis Punske atidarė knygyną, mokė aplinkinių kaimų gyventojus ūkininkauti.

1917 metais buvo Suvalkų apskrities delegatu Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies Nepriklausomybę. Grįžęs iš Vilniaus, kartu su bendraminčiais Petru Pacenka ir Kazimieru Mielkumi 1919 m. lapkričio 15 d. valstiečių mitingo metu paskelbė apie lietuviško Punsko valsčiaus įkurimą. Lenkams užgrobus Punską, valsčiaus administracija persikėlė į Lietuvą ir lietuviška veikla užgeso. Kunigas toliau liko dirbti sielovados darbą Punsko parapijoje ir prašė žmonių melstis. Netrukus lenkų administracinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas. Grįžo labai prislėgtas, sirguliavo ir 1922 metais mirė.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]