Pereiti prie turinio

Morta Mindaugienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Morta Mindaugienė
Lietuvos karalienė
Gimė ~1210 m.
Mirė 1262 m.
Sutuoktinis (-ė) Mindaugas
Vaikai Rūklys, Rupeikis
Lietuvos didžioji kunigaikštienė
Valdė ~1236–1253,m.
Lietuvos karalienė
Valdė 1253–1263 m.

Morta Mindaugienė (apie 1210/1215 m. – 1262 m.) – pirmoji karūnuota Lietuvos karalienė konsortė, Lietuvos karaliaus (1253–1263 m.) Mindaugo žmona.[1][2][3][4][5]

Kilmė ir vedybos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos karalius Mindaugas ir jo žmona Morta priima krikštą

Istorikas romantikas Teodoras Narbutas savo devynių tomų veikale „Lietuvių tautos istorija“ pateikė versiją, jog Morta buvo kilusi iš Eigulių kunigaikščių giminės.[6].

Šiuolaikinėje istoriografijoje vyrauja E. Gudavičiaus pagrįsta hipotezė, kad Morta buvo kilusi iš Madžiūnų žemės (Šiaulių apylinkėse). Šią prielaidą stiprina vietovardžių analizė: netoli Šiaulių išsidėsčiusi Vismantų gyvenvietė bei greta esantis Ruklaukis, kurio pavadinimas siejamas su karalaičio Rūklio vardu.[3][7]. Tokie sutapimai leidžia istorikams daryti prielaidą, jog būsimoji karalienė Morta galėjo būti kilusi iš Šiaulių kunigaikščių giminės, o Ruklaukis galėjo būti kunigaikščio Vismanto skirta žemėvalda savo vaikaičiui Rūkliui.[1]

Mortos pirmasis vyras Vismantas kartu su broliais Edivilu ir Sprudeikiu priklausė Bulionių giminei. Bulioniai buvo tarp tų kunigaikščių, kurie 1219 m. pasirašė taikos sutartį su Haličo kunigaikščiais. Tai rodo jų seną ir aukštą statusą Lietuvos dvariškių hierarchijoje.[8][9]

Nėra jokių žinių, kad iki Mortos Mindaugas būtų turėjęs kitą žmoną[10][11], nors Vaišelga šaltiniuose minimas kaip jo sūnus. Mindaugo vedybų su Morta tiksli data nėra žinoma. Viename karaliaus Mindaugo raštų nurodyta, jog karalaičiai Rūklys ir Rupeikis 1254 m. dalyvauja, sprendžiant valstybės reikalus. Jie sosto paveldėtojai, o ne mažamečiai, kaip rašoma Voluinės metraštyje. Todėl kartais teigiama, jog karaliaus Mindaugo vedybos su kunigaikštyte Vismantaite vyko po pergalės prie Saulės.[12]

Istorikas Alvydas Nikžentaitis pabrėžia, kad Mindaugas, vesdamas Mortą (buvusią Vismanto žmoną), siekė ne tik asmeninių tikslų, bet ir strateginės Šiaulių žemės kontrolės. Jo teigimu, ši santuoka buvo gerai apgalvotas politinis žingsnis, leidęs valdovui per giminystės ryšius integruoti įtakingas regiono gimines į kuriamą valstybės struktūrą [13]. Pasak E. Gudavičiaus, toks Mortos statusas dvare ir jos giminystės ryšiai vėliau tapo kritiniu veiksniu formuojant bei griaunant politines sąjungas tarp kunigaikščių [1]

Mindaugo ir Mortos krikštas bei karūnacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Morta gyveno Lietuvai sudėtingu laikotarpiu. Jau 1219 m. Mindaugas su broliu Dausprungu buvo vieni žymiausių Lietuvos kunigaikščių. Tuo metu baltų žemėms stiprėjo pavojus iš Kalavijuočių ordino bei Vokiečių ordino. Šių dviejų frontų sąlygomis 1236 m. įvyko Saulės mūšis, kuriame lietuviai pasiekė pergalę. Didžiulis valstybės išbandymas buvo XIII a. viduryje, kai 1250–1251 m. Lietuvą puolė Livonijos ordinas ir Haličo-Voluinės kunigaikštystė, o šalies viduje vyko sąmokslas. Mindaugas sugebėjo suardyti koaliciją, 1251 m. priimdamas krikštą. Kartu buvo pakrikštyti žmona Morta, du sūnūs Rūklys ir Rupeikis bei Mindaugo aplinkos kilmingieji ir daugybė lietuvių karių.[3]

Istorikai pabrėžia Livonijos ordino magistro Andriaus fon Štirlando vaidmenį. E. Gudavičius nurodo, kad Morta palaikė itin palankius ryšius su magistru, o tai padėjo sušvelninti Ordino spaudimą Lietuvai derybų dėl krikšto ir karūnos metu. Magistras įsakė iš „kilniųjų brangenybių karaliui Mindaugui ir jo žmonai Mortai pagaminti dvi karūnas“, atsistatydinęs Livonijos magistras Andrius Štirlandietis vykdamas į Lietuvą keliavo pas Mindaugą ir karalienę Mortą, aptarti tolesnių veiksmų. Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, kad atvykusį iš Rygos magistrą Andrių Štirlandietį „pasveikino ir karalienė, meilingai žengusi į menę”.[3] [14]

1253 m. liepos 6 d. popiežiaus Inocento IV valia Morta kartu su Mindaugu buvo karūnuota Lietuvos karaliene. Brangiomis karūnomis bei kitomis karališkomis insignijomis, sukurtomis Rygos auksakalių, juos vainikavo Kulmo vyskupas Hendenreichas. E. Gudavičiaus teigimu, bendras karūnavimas patvirtino aukštą Mortos statusą ir jos įtaką valstybės politikai [3] Morta buvo vienintelė moteris Lietuvos istorijoje, kurios karalienės statusas buvo pripažintas oficialia karūnavimo ceremonija ir Popiežiaus bule.[1] Pasak istoriko A. Bumblausko, Mortos ir Mindaugo karūnavimas tapo Lietuvos valstybės integravimosi į Europą pradžia. Jis pabrėžia, kad karalienė Morta buvo viena iš tų asmenybių, kurios savo įžvalgumu padėjo pamatinius civilizacinius postūmius Lietuvos istorijoje.[15]

Istorikas Tomas Baranauskas, kartu su archeologu Gintautu Zabiela, iškėlė hipotezę, kad Mindaugas ir Morta 1253 m. liepos 6 d. galėjo būti karūnuoti Latavos dvare (dab. Anykščių rajonas).[16]. Ši prielaida grindžiama tuo, kad Latava XIII a. buvo viena iš svarbiausių Mindaugo rezidencijų, o netoliese esantis piliakalnis galėjo tarnauti kaip gynybinis ir reprezentacinis centras.[7] Pasak T. Baranausko, būtent Latavos apylinkės geriausiai atitiko logistinius reikalavimus priimti aukštus svečius iš Livonijos ordino bei popiežiaus pasiuntinius.[17].

Mortos įtaka, valdant Mindaugui

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Morta pasižymėjo kaip aktyvi valdovo patarėja, palaikiusi krikščioniškąją Lietuvos valstybės kryptį ir taikius santykius su Livonijos ordinu. E. Gudavičiaus teigimu, ji perspėjo Mindaugą dėl Treniotos keliamų grėsmių ir ragino nenusigręžti nuo krikščionybės.[5] Pasak šaltinių, Morta įžvelgė Treniotos siekį grąžinti Lietuvą į pagonybę, kas, jos manymu, būtų buvę žalinga valstybės tarptautiniam pripažinimui.[1] Mortos įtaka valdovui padėjo išlaikyti diplomatinius ryšius su Livonijos ordinu sunkiausiais valstybės kūrimosi metais.[1][17] Jos išskirtinį vaidmenį ankstyvosios Lietuvos diplomatijoje pabrėžia ir kiti istorikai, nurodydami, kad Morta buvo viena iš pagrindinių asmenybių, padėjusių pamatus krikščioniškajai kultūrai valdovo dvare ir formavusių Lietuvos vedybinę politiką kaip įrankį politinėms sąjungoms stiprinti.[18][19][20]

Medalis, skirtas Lietuvos Karalienės Mortos karūnavimo 750-čiui paminėti. Autorius Juozas Kalinauskas.

Morta kartu su vyru padėjo pagrindus pirmąjam europietiško pavyzdžio valdovo dvarui Lietuvoje, kuriame ji užėmė institucinę, tarptautiniu mastu pripažintą vietą. Mortos krikščioniškasis pamaldumas ir jos dvasinis autoritetas dvare buvo viena iš esminių prielaidų sėkmingam Lietuvos karalystės tarptautiniam pripažinimui.[21][22] Mortos dėka Mindaugo dvaras perėmė krikščioniškas etiketo ir reprezentacijos tradicijas ir sugebėjo suvaldyti opoziciją dvare.[23]

Valdas Rakutis teigė, kad karalienė Morta XIII a. Lietuvos politikoje veikė kaip „minkštosios galios“ atstovė, kurios diplomatinės pastangos papildė Mindaugo karinę strategiją. Pasak autoriaus, Mortos palaikomi ryšiai su krikščioniškąja Europa ir Livonijos ordinu leido Lietuvai laimėti brangaus laiko valstybės vidaus konsolidacijai bei gynybinių pajėgumų stiprinimui.[24]

XIX a. istorikas ir švietėjas Simonas Daukantas savo darbuose karalienę Mortą vaizdavo kaip dorybių ir moteriškos išminties pavyzdį. Autorius akcentavo jos gebėjimą savo švelnumu suvaldyti rūstų Mindaugo būdą bei daryti teigiamą įtaką valdovo politiniams sprendimams. Daukanto interpretacijoje Morta išliko tikra lietuvaite, kuri net ir tapusi karaliene, puoselėjo tautines dorybes bei rūpinosi savo pavaldinių gerove.[25]. Nors šis vaizdinys pasižymi romantizmo epochai būdingu idealizavimu, jis padėjo pamatus Mortos, kaip tautiškos ir išmintingos valdovės, įvaizdžiui lietuvių kultūrinėje atmintyje.[1]

Vienas garsiausių anglų istorikų Norman Davies savo darbuose (pvz., „Vanished Kingdoms“) mini pirmąją Lietuvos karalystę ir Mortos statusą, vertindamas tai kaip unikalų pavyzdį, kai pagoniška valstybė per valdovų porą bandė perimti europietišką monarchijos modelį.[26] Mortos ir Mindaugo rezidencijos nebuvo tik gynybinės pilys – tai buvo vakarietiško pavyzdžio dvaro kultūros židiniai, kuriuose Morta atliko reprezentacinį vaidmenį.[27]

Eiliuotosios Livonijos kronikos metraštininkas nešykšti Mortai dėmesio ir vaizduoja ją kaip itin teigiamą asmenybę. Teigiama, kad ji buvo jautri, švelni ir rūpestinga motina, besirūpinusi karalaičiais Rūkliu (šaltiniuose dar minimu kaip Gerstukas) ir Rupeikiu. Toks kronikos palankumas rodo ne tik asmenines Mortos savybes, bet ir jos tvirtą paramą krikščioniškajai misijai, kurią vertino ordino metraštininkai.[3]

Mirtis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mortos mirtis 1262 m. laikoma lūžio tašku, po kurio Mindaugas prarado politinę pusiausvyrą ir paramą, o tai atvėrė kelią 1263 m. sąmokslui.[3] Pasak Edvardo Gudavičiaus, po žmonos mirties valdovas priėmė lemtingą sprendimą pasilikti jos seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, kad ši pasirūpintų likusiais našlaičiais – tai tapo viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių Daumantą prisidėti prie Treniotos organizuoto perversmo.[1] Mortos ir jos sesers atvejis puikiai iliustruoja, kaip moterys viduramžių Lietuvoje tapdavo ne tik sąjungų garantu, bet ir (kaip Daumanto atveju) kruvinų konfliktų priežastimi.[18][28][19] Mortos giminystės ryšiai buvo viena iš Mindaugo galybės (ir vėliau žlugimo) priežasčių.[29] Tiksli Mortos kapo vieta nežinoma. Kai kurios hipotezės (pvz., istoriko Tomo Baranausko) ją sieja su Latavos vietove, tačiau archeologinių įrodymų nėra.[30]

Atminimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • 1993 m., minint 740-ąsias karūnavimo metines Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos iniciatyva įsteigta ir kasmet liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo (Valstybės) dieną arba jos išvakarėse iškilmingai įteikiama Lietuvos Karalienės Mortos premija darbščiausiems, kūrybingiausiems ir talentingiausiems Lietuvos vaikams iki 16 metų už pasiekimus muzikos, dailės, teatro, literatūros ir kitose meno srityse.[31]
  • Paminklas vienoje iš tariamų Mortos gimimo vietų – Agluonoje (Latvija) karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai (2015).[32]
  • Karalienės Mortos vardu pavadintos ugdymo įstaigos (pvz., „Karalienės Mortos mokykla“), gatvės įvairiuose Lietuvos miestuose bei viena iš Lietuvos kariuomenės motorizuotųjų pėstininkų brigados „Žemaitija“ kuopų.[33][34][35]

Karalienė Morta mene

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi autentiškų Mortos atvaizdų iš XIII a. neišliko, dailininkai ir skulptoriai jos portretą kūrė remdamiesi istorine nuojauta bei idealizuotu valdovės įvaizdžiu. Dailininkas Adomas Varnas 1949–1953 m. sukūrė monumentalią istorinę drobę „Mindaugo karūnavimas“, kurioje Morta pavaizduota šalia Mindaugo kaip lygiavertė karalystės valdovė. Skulptorius Juozas Kalinauskas sukūrė jubiliejinį medalį ir bareljefus, kuriuose akcentuojamas karalienės kilnumas bei išmintis, o išeivijos menininkas Vytautas Kašuba savo medaliuose ir projektuose pabrėžė bendrą valdovų krikščionišką misiją. Šiuolaikinėje dailėje ir istorinėse iliustracijose Morta dažniausiai vaizduojama su XIII a. būdinga prabangia apranga, brangakmeniais puošta karūna ir krikščioniška simbolika.[1][17]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Edvardas Gudavičius. Morta. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. (https://www.vle.lt)
  2. ↑ Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1572 metų. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999., p. 44–48.ISBN 9986-39-112-1.
  3. 1 2 3 4 5 6 7 Edvardas Gudavičius. Mindaugas. Vilnius: Žara, 1998. ISBN 9986-34-020-9.
  4. ↑ Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000., p. 185–190. ISBN 5-415-01495-0.
  5. 1 2 Edvardas Gudavičius. Mindaugas ir Morta – pirmoji krikščionių šeima Lietuvoje. Kn. Mindaugas karalius. Vilnius: Aidai, 2008. ISBN 978-9955-656-57-9.
  6. ↑ Teodoras Narbutas. Lietuvių tautos istorija. T. 4. Vilnius: Mintis, 1997 (originalas 1838), p. 116-122, 124-128, 145-150. ISBN 5-417-00726-9.
  7. 1 2 Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000. ISBN 5-415-01495-0.
  8. ↑ Artūras Dubonis. Lietuvių dvariškiai XIII–XIV a. Vilnius: LII leidykla, 2005. ISBN 9986-780-68-3
  9. ↑ Dionizas Poška. Raštai. Vilnius: Vaga, 1959 (rankraščiai apie 1820 m.), p. 184-188, 212-215.
  10. ↑ Motiejus Strijkovskis. Kronika lenkiška, lietuviška, žemaitiška ir visos Rusios. Karaliaučius, 1582 (perleista Vilnius: Vaga, 2011), p.324-346. ISBN 978-5-415-02203-8.
  11. ↑ Lietuvos metraštis: Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. Vilnius: Vaga, 1971.
  12. ↑ Vytautas Baškys. Lietuvos istorijos tituliniame lape – Karalienė Morta. Lietuvos karalienė Morta. Karalystės šviesa istorijoje ir valstybės dabartyje. Saulės delta, 2008 m. p. 16-18.
  13. ↑ Alvydas Nikžentaitis. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai. Vilnius: Acta Historica Universitatis Klaipedensis, 1996, p. 46–48. ISBN 9986-505-23-2.
  14. ↑ Romas Batūra. Lietuvos Karalienė Morta ir valstybės aušra. Lietuvos karalienė Morta. Karalystės šviesa istorijoje ir valstybės dabartyje. Saulės delta, 2008 m. p. 9-11.
  15. ↑ Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija, 1009 – 1795. Vilnius: R.Paknio leidykla, 2005, p. 44-50. ISBN-9986-830-89-3.
  16. ↑ Tomas Baranauskas, Gintautas Zabiela. Mindaugas ir Morta – pirmoji krikščionių šeima Lietuvoje. Lietuvos istorijos metraštis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1998, p. 21–40.
  17. 1 2 3 Tomas Baranauskas. Karalienė Morta – vyro Mindaugo patarėja. Respublika, 2009 m. balandžio 6 d.
  18. 1 2 Stephen Christopher Rowell. Iš viduramžių rūkų kylanti Lietuva. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p.64–68. ISBN 9955-429-25-9.
  19. 1 2 Tomas Venclova. Lietuvos istorija visiems. T. 1. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2018, p. 62–65. ISBN 978-9955-736-74-5.
  20. ↑ Darius Baronas. Ar Mindaugas buvo krikščionis? Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2013.
  21. ↑ Rimvydas Petrauskas. Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimimas. Vilnius: Baltos lankos, 2016. ISBN 978-9955-23-886-7
  22. ↑ Gintautas Gudmantas. Lietuvos metraščiai ir jų tradicija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 126-130, 158-162. ISBN 9955-475-67-6.
  23. ↑ Eimantas Gudas. Morta – pirmoji ir vienintelė Lietuvos karalienė. Vilnius: Valdovų rūmų muziejus, 2021, p. 12-27.
  24. ↑ Valdas Rakutis. Paskaita: Karalius Mindaugas ir jo epochos geopolitika. Vilnius: Valdovų rūmų muziejus, 2021.
  25. ↑ Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Peterburgas, 1845 (perleista Vilnius: Vyturys, 1986).
  26. ↑ Norman Davies. Pradingusios karalystės: Vidurio Europos istorijos puslapiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, p. 232-236. ISBN 978-9986-39-719-9.
  27. ↑ Vydas Dolinskas. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje. Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2013. ISBN 978-609-8061-19-2
  28. ↑ Adolfas Šapoka. Lietuvos istorija. Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija, 1936 (perleista Vilnius: Mokslas, 1989), p. 73-83. ISBN 5-420-00631-6.
  29. ↑ Józef Wolff. Kniaziowie litewsko-ruscy od końca czternastego wieku. Warszawa, 1895, p. 684.
  30. ↑ Tomas Baranauskas, Gintautas Zabiela. Mindaugo dvaras Latava // Lietuvos istorijos metraštis. 1997 metai. Vilnius, 1998, p. 21–40.
  31. ↑ Lietuvos karalienės Mortos premija. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
  32. ↑ Agluonoje atidengtas paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai. LRT.lt, 2015-09-20.
  33. ↑ Karalienės Mortos mokykla. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
  34. ↑ Lietuvos kariuomenė. Karalienės Mortos vardo suteikimo ceremonija Klaipėdoje. Kariuomene.lt, 2019-07-06.
  35. ↑ Lietuvos Respublikos adresų registras. Registrų centras.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Morta_Mindaugienė&oldid=7769635"