Michailas Lomonosovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Michailas Lomonosovas
M.V. Lomonosov by L.Miropolskiy after G.C.Prenner (1787, RAN).jpg
Michailas Lomonosovas
Gimė 1711 m. lapkričio 19 d.
[pagal J.K.: lapkričio 8 d.]
Mišaninskaja k. prie Archangelsko
Mirė 1765 m. balandžio 15 d. (53 metai)
Sankt Peterburgas
Tautybė rusas
Veikla rusų poetas, chemikas, rusų kalbos reformatorius – mokslininkas universalas
Alma mater Marburgo universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka Michailas LomonosovasVikiteka

Michailas Vasiljevičius Lomonosovas (rus. Михаи́л Васи́льевич Ломоно́сов; g. 1711 m. lapkričio 19 [pagal J.K.: lapkričio 8 d.] Mišaninskaja k. – m. 1765 m. balandžio 15 d. [pagal J.K.: balandžio 4 d.] Sankt Peterburge) – rusų poetas, chemikas, rusų kalbos reformatorius – mokslininkas universalas. Tarp jo atradimų buvo Veneros atmosfera ir masių tvermės dėsnis cheminėse reakcijose.

Vaikystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gukor – žvejybinis laivas, XVIII a. Rusijos Šiaurė. Michailo Lomonosovo muziejaus eksponatas

Michailas Lomonosovas gimė 1711 m. lapkričio 19 d. Mišaninskajos kaime[1] (vėliau jo garbei pervadintame Lomonosovu). Jo tėvas Vasilijus Dorofėjevičius Lomonosovas buvo pasiturintis valstietis žvejys, prasimušęs iki laivų savininkų. Turtą jis susikrovė vežiodamas prekes iš Archangelsko į Pustoziorską, Solovkus, Kolą ir Laplandiją. Motina – pirmoji Vasilijaus žmona, diakono duktė Jelena Ivanovna (mergautinė pavardė – Sivkova) šeimoje.[2][3]

Michailo Lomonosovo motina mirė anksti, kada berniukui buvo devyneri metai. 1721 m. tėvas vedė Feodorą Michailovną Uskovą. 1724 m. vasarą mirė ir antroji Vasilijaus Lomonosovo žmona. Po kelių mėnesių tėvas vedė trečią kartą – našlę Iriną Semionovną Korelską. Trylikos metų Michailui Irina buvo pikta ir pavydi pamotė.[4]

Nuo dešimties metų Michailas ėmė lydėti tėvą jo prekybinėse kelionėse.[3] Kartu jie plaukė į Baltąją jūrą, į Solovkų salas. Jūros pavojai užgrūdino jaunojo Michailo valią ir davė patirties. Rusijos Šiaurės gamtos įtaka buvo juntama jau suaugusio Michailo Lomonosovo mąstyme, pasaulėžiūroje. [5]

Vaikystėje Michailas mokėsi pas kaimo diakoną S.N.Sabelnikovą. Beveik visi tekstai, prie kurių jis turėjo priėjimą, buvo religinio pobūdžio. Būdamas paauglys, jis buvo supažindintas su M. Smotrickio „Gramatika“ bei L.Magnickio „Aritmetika“. Šios knygos padarė jaunuoliui nemažą įtaką – jos paskatino Michailą siekti tolesnio išsilavinimo ir nulėmė pagrindinius jo prioritetus – tiksliuosius mokslus bei kalbos meną.[2][4] Būdamas keturiolikos metų Michailas laisvai skaitė ir rašė.

Gyvenimas tėvo namuose jaunuoliui tapo nepakenčiamas dėl nuolatinių pykčių su pamote. Ypač jai nepatiko jaunojo Lomonosovo aistra knygoms. Sužinojęs, kad tėvas ketina jį apvesdinti, Michailas Lomonosovas nusprendė keliauti į Maskvą. Jis apsimetė sergančiu, dėl to vedybas tėvas atidėjo.[6]

Mokslai Maskvoje ir Kijeve (1731–1735 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Michailo Lomonosovo jaunystės laikų rašysena, 1725 m.

1730 m. gruodžio mėnesį devyniolikmetis Michailas Lomonosovas su prekybine vilkstine išvyko iš Cholmogoro į Maskvą. Kelionė atrodė kaip pabėgimas, kadangi jaunasis Michailas paliko namus naktį, išvyko paslapčia, nei su niekuo neatsisveikinęs. Su savimi be rūbų Lomonosovas pasiėmė jam padovanotas M.Smotrickio „Gramatiką” ir L.Magnickio „Aritmetiką”. Iš gimtosios sodybos Lomonosovas išėjo pėsčiomis ir tik trečią dieną sutiko keliaujančių prekybininkų vilkstinę. Kelionė iki Maskvos Lomonosovui truko tris savaites.

1731 m. sausio pradžioje Michailas Lomonosovas atvyko į Maskvą.[4] Tam, kad įstotų į Slavų–graikų–lotynų akademiją, M.Lomonosovui teko suklastoti dokumentus ir pristatyti save kaip Cholmogorų dvarininko sūnų.[7] 1734 m. šis pirmasis melas bei dar vienas melagingas teiginys, jog esąs šventiko sūnumi, vos netapo priežastimi išmesti jaunąjį mokslininką iš akademijos, tačiau bylos tyrimas praėjo be rimtesnių pasekmių.[8]

Maskvoje Lomonosovas gyveno vargingai, už tris kapeikas per dieną. Mito jis juoda duona ir gira, tačiau greitai darė pažangą moksle.[9] Manoma, kad 1735 m., po trijų metų gyvenimo Maskvoje, Lomonosovas buvo išsiųstas į Kijevą tęsti studijų Kijevo-Mohylos akademijoje.[4] Mokymasis šioje akademijoje Lomonosovui nepatiko, todėl jis grįžo tęsti studijų į Maskvą.[9] Per penkerius metus Michailas Lomonosovas baigė dvylikos metų studijų kursą ir 1736 m. pateko tarp 12 geriausių abiturientų, kuriems buvo skirtos stipendijos mokytis Sankt Peterburgo akademijoje.[10] Studijų akademijoje metu Lomonosovas susipažino su Europos kultūra, istorija, filosofija, retorika, įgijo lotynų, graikų ir ukrainiečių kalbų žinių.[2] Michailas Lomonosovas pasinėrė į mokslus ir buvo apdovanotas ketverių metų stipendija studijoms užsienyje, Vokietijoje, pirmiausia Marburgo universitete, kur studijavo chemiją ir metalurgiją, paskui Freiberge.[11] Ten Lomonosovas įgijo plačias gamtos mokslų žinias, taip pat studijavo vokiečių, prancūzų ir italų kalbas bei susipažino su to meto Europos literatūra.[2]

Mokslai užsienyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lomonosovo mozaika „Mūšis ties Poltava“, eksponuojama Rusijos Mokslų akademijos pastate Sankt Peterburge.

XVIII amžiaus viduryje Marburgo universitetas buvo vienas iš svarbiausių Europos universitetų. Šiame universitete dėstė filosofas Kristijanas Volfas, žymus to meto Vokietijos Švietimo epochos mokslininkas, kuris universitete dėstė 16 dalykų – nuo optikos iki filosofijos. Lomonosovas tapo vienu iš Volfo studentų. Tiek kaip mąstytojas, tiek kaip mokslo kuratorius, Michailo Lomonosovo karjerai Volfas padarė didžiulę įtaką.[2]

Besimokydamas Marburge Lomonosovas ne tik sustiprino užsienio kalbų žinias, bet mokėsi šokių, dailės, fechtavimo meno. Šiuo periodu Lomonosovas surinko knygas savo pirmajai bibliotekai, išleisdamas joms nemažą dalį stipendijos. Jo bibliotekoje buvo Sapfo, Vergilijaus, Senekos, Ovidijaus, Marcialio, Cicerono, Plinijaus jaunesniojo, Erazmo Roterdamiečio, Fenelono, Svifto, Giunterio kūriniai, taip pat prancūzų rašytojų knygos, išverstos į vokiečių kalbą.[12]

17391740 m. Lomonosovas studijavo mineralogiją, metalurgiją ir kasybą Johano Friedricho Henkelio laboratorijoje Freiberge, Saksonijoje, Freibergo kasybos mokykloje. Šiuo periodu jis suaktyvino vokiečių literatūros studijas.[13] Henkelis savo mokymo kursą pradėjo nuo mineralogijos ir metalurgijos paskaitų. Mokymas daugiausia buvo grindžiamas praktiniais pratimais: apsilankymais kasyklose ir metalurgijos gamyklose. Vėliau buvo aiškinami rūdos apdirbimo procesai. Čia Lomonosovas susipažino su šachtų įrenginiais, kėlimo mašinomis. Vėliau savo knygoje „Pirmieji metalurgijos arba rūdų perdirbimo pagrindai“, kurioje suklasifikavo metalus ir apibūdino jų savybes, Lomonosovas išsamiai panaudojo Freiberge įgytas žinias ir patirtį.

Be filosofijos gyvendamas užsienyje Lomonosovas rimtai studijavo chemiją, susipažino su XVII amžiaus airių teologo ir gamtos filosofo Roberto Boylio darbais ir netgi pradėjo rašyti poeziją.

Gyvendamas Marburge M.Lomonosovas nuomojosi būstą pas aludario našlę Katariną Cilch (Catharina Zilch). 1740 m. Lomonosovas vedė jos dukterį Elizabetą Zilch.[14] Jaunavedžiai bijojo, kad valdžia gali nepritarti santuokai su užsieniečiu, todėl pirmus kelis metus savo jungtuves laikė paslaptyje.[2] Jų pirmoji duktė Jekaterina gimė dar iki santuokos. [15]

Tapus vis sunkiau išlaikyti šeimą, mokslininkas 1741 m. nusprendė sugrįžti į Rusiją ir kitų metų pradžioje tapo fizikos adjunktu Sankt Perterburgo mokslų akademijoje. Dar po kelių metų prie savo vyro prisijungė ir į Rusiją atvykusi žmona Elizabeta.[2] [13]

Gyvenimas ir veikla Rusijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Imperatorė Jekaterina II ir Michailas Lomonosovas. Paveikslo autorius Ivanas Fiodorovas.

1741 m. birželio 10 d. Lomonosovas buvo priskirtas prie botanikos ir gamtos istorijos profesoriaus I. Amano tyrinėti gamtos mokslų. Negavęs jokio atlyginimo, vadovaujamas minėto mokslininko Lomonosovas surinko mineralų kolekciją Mineralų kabinetui pirmajam muziejui Rusijoje Kunstkamerai.

1741 m. rugpjūčio 24 d. Lomonosovas akademikų įvertinimui pateikė dvi savo disertacijas: vieną – iš fizikos, kitą – iš chemijos. Jis vylėsi, kad jo moksliniai darbai bus patvirtinti, o jis taps ekstraordinariniu profesoriumi. Tačiau laikas bėgo ir mokslininkas nebuvo paaukštintas. Laukdamas žinių jis pradėjo versti fizikos profesoriaus Georgo Volfgango Krafto publikacijas į rusų kalbą.

1741 m. lapkričio 25 d. į sostą buvo išrinkta imperatorė Jelizaveta. Tikėdamasis, kad imperatorė nebus nuolanki užsieniečiams, Lomonosovas pateikė prašymą dėl jo paaukštinimo. Šis jo prašymas buvo išgirstas ir Peterburgo mokslų akademijos sekretorius Ivanas Danilovičius Šumacheris ėmė skubinti mokslininkus išsakyti savo nuomonę dėl Lomonosovo disertacijų.

Tuo pačiu metu Lomonosovas pateikė dar vieną prašymą dėl chemijos laboratorijos Mokslų akademijoje įsteigimo, tačiau šis prašymas tais metais nesulaukė dėmesio. Vėliau, jau dirbdamas profesoriaus pareigose Lomonosovas įkūrė pirmąją Mokslų akademijos chemijos laboooratoriją.[16]

1743 m. gegužę Michailas Lomonosovas buvo apkaltintas, areštuotas po to, kai tariamai įžeidė įvairius su akademija susijusius rusų ir vokiečių kilmės asmenis. Jis buvo paleistas 1744 m. sausio mėn., atsiprašęs visų asmenų.[13]

1745 m. Michailas Lomonosovas tapo pilnateisiu Rusijos imperijos Mokslų akademijos nariu ir buvo paskirtas chemijos profesoriumi.[13] Jo disertacija vadinosi „Apie metalų blizgesį“. Michailui Lomonosovui buvo suteiktas bajoro titulas, taip pat jam buvo priskirtos VII rango pagal Rusijos imperijos skalę valstybinės valdininko pareigos. Tais pačiais metais jis bandė gauti leidimą skaityti viešas paskaitas rusų kalba. Teikė prašymus dėl studentų įdarbinimo, dėl išverstų knygų padauginimo, gamtos mokslų praktinio taikymo. Tuo pačiu metu Lomonosovas intensyviai vykdė tyrimus mineralogijos, fizikos ir chemijos srityse ir spausdino ilgas mokslinių traktatų serijas lotynų kalba.

Michailo Lomonosovo rankraščio piešiniai: uždegimo instrumentas, vieno veidrodžio teleskopas, 1762 m.

Siekdamas patobulinti Rusijos švietimo sistemą, 1755 m. Lomonosovas prisijungė prie savo globėjo grafo Ivano Šuvalovo, steigiant Maskvos universitetą.[17]

1753 m. Lomonosovo pastangomis prie Sankt Peterburgo įsteigtas stiklo fabrikas, kuriame buvo išgaunamas spalvotas stiklas. 1753 m. gegužės 6 d. imperatorienė Jelizaveta padovanojo Lomonosovui Ust-Rudits dvarą ir keturis aplinkinius kaimus Koporsko valsčiuje.[18]

1755 m. Michailo Lomonosovo dėka atidarytas Maskvos universitetas. 1756 m. Lomonosovas apgynė nekilmingų Rusijos socialinių sluoksnių teises į mokslą gimnazijose ir universitetuose. 1757 m. vasario 13 d. 46 metų profesorius Michailas Lomonosovas paskirtas imperijos kolegijos patarėju. Pagal reitingų lentelę jis tapo VI klasės valdininku. Mokslų akademijoje jis ėmė vadovauti mokslo ir švietimo skyriams.[19]

1758 m. Lomonosovas paskirtas Mokslų akademijos Geografijos departamento vadovu. Šiose pareigose jis ėmė sudarinėti naująjį Rusijos žemėlapį. Tam jis išsiuntinėjo po visas Rusijos gubernijas anketas su klausimais apie geografiją.

1760 m. Michailas Lomonosovas buvo išrinktas Švedijos karališkosios mokslų akademijos užsienio nariu. 1764 m. Jis buvo išrinktas Bolonijos instituto Mokslų akademijos užsienio nariu. [20]

1761 m. atrado, kad Venera turi atmosferą. Nustatė druskų tirpumo priklausomybę nuo temperatūros, įrodė, kad tirpdami rūgštyje metalai chemiškai pakinta, o tirpdamos vandenyje druskos – ne. Apibrėžė koaguliacijos ir kristalizacijos skirtumus. Išrado geodezijos, metrologijos ir kitų prietaisų, jais tyrė įvairių medžiagų fizikines savybes, uolienų, rūdų, gamtinių druskų sudėtį. Sukūrė tikslių svėrimo metodų, spalvotojo stiklo gamybos būdų.[21]

Profesoriaus Michailo Lomonosovo diplomas, išduotas 1751 m. su grafo Razumovskio parašu, saugomas Rusijos Mokslų akademijos Sankt Peterburgo filiale.

Michailas Lomonosovas mirė 1765 m. balandžio 4 d. Sankt Peterburge.

Jis pelnytai laikomas „Rusijos mokslo tėvu“, nors daugelis jo mokslo pasiekimų buvo nežinomi jam gyvam esant ir tik XIX a. pab. – XX a. pradžioje buvo tinkamai įvertinti.[22]

Vienas pagrindinių Michailo Lomonosovo mokslinių darbų – tai doktrinos, kad visa materija yra sudaryta iš mažyčių dalelių – „korpuskulų“ (molekulių), plėtojimas. Lomonosovas buvo įsitikinęs, kad visos medžiagų savybės gali būti paaiškintos, remiantis vien tik korpuskulų ir jas sudarančių atomų judėjimu. Šilumą Lomonosovas kildino iš korpuskulų judėjimo. [23]

Atminimo išsaugojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Rusijoje Michailo Lomonosovo vardu pavadintas valstybinis universitetas Maskvoje.
  • Michailo Lomonosovo krištolo fabrikas Sankt Peterburge.
  • Šiaurės (Arktikos) federacinis Michailo Lomonosovo vardo universitetas Archangelske.
  • Lomonosovo miestas Sankt Peterburgo apskrityje.
  • Michailo Lomonosovo vardo krateriai Marse ir Mėnulyje.
  • Mineralas „Lomonosovitas“ [24]

Rinktiniai darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Trumpas iškalbos vadovas, 1748 m.
  • Žodis apie chemijos naudą, 1751 m.
  • Rusų kalbos gramatika, 1757 m.
  • Pratarmė apie bažnytinių knygų rusų kalba naudą, 1757 m.
  • Pirmieji metalurgijos arba rūdų perdirbimo pagrindai. 1763 m.
  • Apie Žemės sluoksnius. 1763 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Menshutkin, Boris N. (1952). Russia's Lomonosov, Chemist Courtier, Physicist Poet. Princeton: Princeton University Press. P.11
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Paulius Zanevičius. Susipažinkime su M. Lomonosovu. I dalis: sunki ir ilga kelionė nuo kaimo glūdumos iki iškiliausio Rusijos mokslininko. Publikuota technologijos.lt, 2013. [1]
  3. 3,0 3,1 Menshutkin, Boris N. (1952). Russia's Lomonosov, Chemist Courtier, Physicist Poet. Princeton: Princeton University Press. P.12
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 Любимов Н. Жизнь и труды Ломоносова. Часть первая. Москва. Университетская типография (Катков и К°), на Страстном бульваре. 1872.
  5. Вернадский. Ломоносовский сборник. II. С. 144.
  6. Лебедев Е. Н. Ломоносов. – М.: Молодая гвардия. 1990. – Жизнь замечательных людей. Вып. 705.
  7. Menshutkin, Boris N. (1952). Russia's Lomonosov, Chemist Courtier, Physicist Poet. Princeton: Princeton University Press. P.18
  8. Menshutkin, Boris N. (1952). Russia's Lomonosov, Chemist Courtier, Physicist Poet. Princeton: Princeton University Press. P.20
  9. 9,0 9,1 Menshutkin, Boris N. (1952). Russia's Lomonosov, Chemist Courtier, Physicist Poet. Princeton: Princeton University Press. P.17
  10. Menshutkin, Boris N. (1952). Russia's Lomonosov, Chemist Courtier, Physicist Poet. Princeton: Princeton University Press. P.23
  11. Menshutkin, Boris N. (1952). Russia's Lomonosov, Chemist Courtier, Physicist Poet. Princeton: Princeton University Press. P.24
  12. Лебедев Е. Н. Ломоносов. – М.: Молодая гвардия. 1990. – Жизнь замечательных людей. Вып. 705.
  13. 13,0 13,1 13,2 13,3 Menshutkin, Boris N. (1952). Russia's Lomonosov, Chemist Courtier, Physicist Poet. Princeton: Princeton University Press.
  14. Pavlova, Galina E., and Fedorov, Aleksandr S. Mikhail Vasilievich Lomonosov: His Life and Work (English Translation). Mir: Moscow, 1980.
  15. Личная судьба М. В. Ломоносова (рус.) // Т. С. Буторина К пользе и славе Отечества / Г. П. Добрунова. – Архангельск, 2003. – С. 174–185.
  16. Cornwell, Neil and Christian, Nicole. Reference Guide to Russian Literature, p. 514. Taylor & Francis: London, 1998.
  17. Cornwell, Neil and Christian, Nicole. Reference Guide to Russian Literature, p. 514. Taylor & Francis: London, 1998.
  18. В Усть-Рудицу, в гости к Ломоносову. Санкт-Петербургский Университет, № 10, 2008. [2]
  19. Григорий Прутцков. Ломоносов – студентам XXI века, 2001. [3]
  20. R. Crease and V. Shiltsev, „Mikhail Lomonosov (1711–1765): Scientist in Politically Turbulent Times“ in Il Nuovo Saggiatore, vol. 33, issue 5–6 (2017), p. 43–56.
  21. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pateikta Michailo Lomonosovo biografija. [4]
  22. V. Shiltsev, „Mikhail Lomonosov and the dawn of Russian science“, Physics Today (February 2012), vol. 65.
  23. Михаил Васильевич Ломоносов. Избранные произведения в 2-х томах. М.: Наука. 1986.
  24. Новый минерал, описан в 1950 году В. И. Герасимовским – Герасимовский В. И. Ломоносовит – новый минерал // Доклады Академии Наук СССР. – 1950. – Т. 70, № 1. – С. 83—86.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos