Kola (miestas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kola
Кола
   Coat of Arms of Kola (Murmansk oblast) (1781).png   
Церковь Благовещения Пресвятой Богородицы (Кола).jpg
Kolos Marijos Apreiškimo cerkvė

Kola
68°52′50″N 33°01′20″E / 68.88056°N 33.02222°E / 68.88056; 33.02222 (Kola (miestas))Koordinatės: 68°52′50″N 33°01′20″E / 68.88056°N 33.02222°E / 68.88056; 33.02222 (Kola (miestas))
Laiko juosta: (UTC+4)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Sritis: Murmansko sritis Murmansko sritis
Rajonas: Kolos rajonas
Įkūrimo data: 1517 m.
Gyventojų (2010): 10 447
Altitudė: 15 m
Commons-logo.svg Vikiteka: KolaVikiteka

Kola (rus. Кола) – miestas Rusijoje, Murmansko srityje, prie Kolos ir Tulomos upių santakos, greta jų žiočių Kolos įlankoje, 12 km į pietus nuo Murmansko centro. Rajono centras. Geležinkelio stotis prie Murmansko–Sankt Peterburgo linijos[1]. Maisto (alaus, makaronų) pramonė. Yra 1804 m. pastatyta cerkvė, 1807 m. apskrities iždo pastatas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kola yra istorinis Kolos pusiasalio centras. Miesto vardas kilo nuo Kolos upės, kurios pavadinimas kildinamas iš samių Koljok, reškiančio „aukso upė“. Tiksli Kolos įkūrimo data nežinoma, dabar plačiausiai pripažįstama versija kad miestas įkurtas 1517 m., nors seniau spėta, kad įkūrimo data buvusi 1264 m. (tačiau to nepatvirtina joks šaltinis). Senovėje tai buvo svarbus prekybos ir žvejybos centras, čia lankėsi švedų, olandų, norvegų pirkliai. Mieste buvo ostrogas, didelis medinis Kristaus Prisikėlimo soboras. 1700 m. prasidėjus Šiaurės karui, tvirtovė sustiprinta. 1780 m. Kolai oficialiai suteiktas miesto statusas, ji buvo apskrities centru Archangelsko gubernijoje. XIX a. pr. pastatyta mūrinė cerkvė.

1854 m. anglų laivynas suniokojo Kolos tvirtovę ir cerkvę. Miestas patyrė nuosmukį, buvo prijungtas prie Kemės apskrities. Vėliau miestas atsikūrė, 1883 m. vėl tapo apskrities centru. XX a. pr. Kolą nustelbė besikuriantis Murmanskas. 1965 m. Kolai oficialiai grąžintas miesto statusas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 218 psl.