Romėnų mitologijojeMerkurijus (lot.Mercurius) – prekybos, iškalbos, keliautojų, komercijos ir pelno dievas, Majos sūnus. Jis taip pat buvo sielų palydovas į mirusiųjų šalį, dievų pasiuntinys ir tarnas, menų bei amatų globėjas, magijos ir astrologijos žinovas. Buvo manoma, kad Merkurijus gali parodyti, kur paslėptas lobis. Vardas kildinamas iš lotynų kalbos žodžio „merx“ arba „marcator“, kuris reiškia „pirklys“. Identifikuojamas su graikų dievu Hermiu ir etruskų Turmsu (Turms). Vaizduojamas su sparnuota kepure ir batais, laikantis kaducėjų, lazdą su susipinusiomis gyvatėmis, kuri yra dievo Apolono dovana.
495 m. pr. m. e. pastatyta Merkurijaus šventykla Circus Maxumus vietovėje, kuri yra tarp Aventino ir Palatino kalvų. Vietovė buvo pasirinkta neatsitiktinai, kadangi ten buvo prekybos centras bei lenktynių trasa. Šventykla stovėjo tarp plebėjųAventino tvirtovės ir patricijų centro Palatino, todėl buvo laikomas ir tarpininku.
Gegužės 15 d. jo garbei buvo švenčiama Merkulija, pirkliai šlakstydavo vandenį sau ant galvos iš šventojo Merkurijaus šulinio, esančio netoli Porta Kapenos.
Merkurijus buvo ypač populiarus tarp romėnų užkariautų tautų. Sinkretizmo metu susiliejo su keltų dievu Logu ir germanų dievu Votanu.
Kitos reikšmės – Merkurijus (reikšmės).
